BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žmogaus atramos

Rašant straipsnį nenorėjau tiesiog įdėti dalies iš savo bakalaurinio. Manau kitiems kaip ir man smagiau paskaityti kolegų pasamprotavimus. Prisipažinsiu, netrumpai galvojau apie ką rašyti, kas būtų aktualu ir įdomu. Ir balandžio 18 dieną, pasklido žinia apie aktoriaus Vytauto Šapranausko mirtį. Nešnekėsiu būtent apie jį, ši tema jau per daug išgvildenta, tačiau tądien teko perskaityti nemažai straipsnių, bet turbūt labiausiai sujaudino portale delfi publikuotas straipsnis ir jame S. Urbonavičiaus žodžiai:

“Mums nekartą teko nuoširdžiai kalbėtis, ne kartą bandžiau jam padėti kuo galiu. Jis jautėsi labai vienišas. Iš tikrųjų jis buvo nepakeliamai vienišas žmogus. Manau, kad tai jį ir pražudė. Jis ne kartą buvo pripažinęs, kad neturi draugų”

Šie žodžiai, toli gražu privertė susimastyti ne apie vienatvę, o apskritai kokios yra žmogaus atramos? Kas žmogui padeda išlikti, kas jį motyvuoja, palaiko. Tai šeima, draugai, supantys žmonės? Ar yra kai kas daugiau? Nors mano paminėti dalykai yra labai svarbūs žmogaus gyvenime, tačiau į ką žmogus remiasi kaip V. Šapranausko atveju kai tokių žmonių šalia nėra ar tiesiog nedrįstama jiems atsiverti.

Vieni iš pagrindinių ramsčių mano nuomone yra autoritetas ir altruistinis požiūris. Turbūt daug kam skamba juokingai, bet pabandysiu pasamprotauti kuo ir kaip tai padeda.

Autoritetas. Mano nuomone kiekvienas iš mūsų turime kažkokią siekiamybę, kuriame planus kaip visa tai įgyvendinsime, bet mūsų siekiamybė dažniausiai, praeityje taip pat buvo kažkieno tikslas. Lygiuodamiesi į autoritetą, mes matome to žmogaus kelią tikslo link, matome, kad jis ne kartą klupo. Ir atsiradus kliūčių, mes nenuleidžiame rankų, o bandome vėl ir vėl, nes turime pavyzdį kaip tie bandymai atnešė sėkmę. Aišku nemažiau svarbūs ir priešingi pavyzdžiai. Juk iš istorijos dažnai matome, kad kai kuriems pritrūko paskutinio bandymo, vos vieno žingsnio po kurio viskas būtų pasikeitę.

Autoritetas ne tik skatina mus nepasiduoti, bet ir ugdo mus kaip asmenybę. Net ir tokie asmenys kaip Napoleonas Bonapartas turėjo savo autoritetą, jis sakė:

“Pažįstu žmones ir sakau jums, kad Jėzus Kristus nėra paprastas žmogus. Jo neįmanoma palyginti su jokiu kitu žmogumi žemėje. Aleksandras, Cezaris, Karolis Didysis ir aš įkūrėme imperijas. Tačiau kuo remiasi mūsų genialus kūriniai? Jėga. Jėzus Kristus savo imperiją pastatė ant meilės; ir dabar pat prireikus už jį mirtų milijonai žmonių.”

Ši citata apie Jėzų Kristų veda ir prie antrosios atramos- altruizmo. Apskritai altruizmas yra nesavanaudiškas rūpinimasis kitų gerove. Daug kam tikriausiai kyla klausimas, kaip tai gali padėti, tačiau nesavanaudiškas elgesys ir darymas gero vardan kito, ne dėl to kad būtum įvertintas, nors negaliu teigti, kad įvertinimas yra blogai, bet svarbiau viską daryt dėl pagalbos suteikimo, ne dėl garbės.

Padedamas silpnesniam, tu automatiškai tampi reikalingas tam asmeniui. Aplink save kuri gerovę. O tai ne tik motyvuoja, bet ir veda į priekį. Juk savanaudiška žinoti, kad užtektų paaukoti šiek tiek savo laiko, tam, kad pakeistum kito gyvenimą ir nieko nedaryti.

Rasa Bernatavičiūtė

Rodyk draugams

Pelningas degradavimas arba Lietuvoje būti “bomžu” apsimoka

Pagal kiekvienos valstybės lygi galima nusakyti, kiek vargdienių žmonių gali būti toje šalyje. Jau nenuneigsi, kad kiekvienoje valstybėje, yra po keletą arba krūvą degradavusių, dėl tam tikrų priežasčių, žmonių. Visgi pažvelgiant į mūsų bočių kurtą valstybę – matomas vaizdas liūdina. Prie kiekvienos labiau lankytinos vietos šlaistosi neitin išvaizdūs asmenys, vis prašantys paskutinių pinigų. O kas gi skatina šių atmestinų iš pelningų gyventojų sąrašo žmonių egzistavimą? Kas lemia visgi šių žmonių populiaciją?
Pagal istorinius šaltinius visada būdavo šalyje tokių asmenų. Nepasiturintys, vargdieniai asmenys jau nuo pat seniausių laikų egsistavo. Trumpai tariant šis luomas itin progresyviai, nenutraukdami savo egzistavimo, gyvuoja iki dabar. Gal tik tuo metu jie labiau buvo priskiriami prie „vergų“ luomo, šiuo metu Lietuvoje paprasčiausiai vadinami „be namiais“ arba žargonišku žodžiu pasirėmus – „bomžais“.
Kalbėti apie būtent šių asmenų padėti visuomenėje praeityje nėra taip lengva. Abejotina, kad daugelis iš užsidariusių vienuolynuose šventikų turėjo priežastį apie šių asmenų egzistavimą rašyti. Visgi visame pasaulyje jie buvo laikomi asmenys neverti pagarbos, neverti net šnekos. Aišku, aš šiuo straipsniu nenoriu įžeisti ar pasmerkti tuos, kurie dėl kitų primestų pokyčių ar priežasčių ar gyvenimiškų įvykių tampa vieni iš „TŲ“. Aš šiuo straipsniu norėčiau atkreipti dėlmėsį į tuos žmones, kuriuos sutinkame kiekvieną kartą didžiuosiuose miestuose nueėjus į Velykų mišias prie bažnyčios, sutinkate kiekvieną kartą einant didesne gatve prašant pinigų ir pan. Kai pradėjau dirbti vienoje iš pilies g. esančių kavinukių, bene kiekvieną dieną teko tuos apsilankančius paprašančius pinigų, šiaip užeinančius pasilabinti, parodančius save, prašančių pasinaudoti rozete pakrauti katik pavogto telefono, prašančių vandens ar vagiančių iš tualeto popierių ir t.t. Parodaksalu, bet tokie žmonės yra gana plintanti visuomenės dalis.

Be namų – bet populiarus.
Kas iš gyvenančių nežino Vyto, kuris jaunimo tarpe vadinamas „Dredu“, dėl susidariusio itin prabangaus kuokšto veltų plaukų – kaltūno ant galvos. Nepamirštama ir moteriška, gražioji lytis. Šio luomo žvaigždė – „Rožė“, su penkiomis rankinėmis ir raudona skrybelę. „Boksininkas“ – su sudaužyta nosimi ir „adidas“ ženklu pasidabinęs ryškiaspalvę striuke „biznierius“, pardavinėjantis Jack Daniel‘s viskio buteliuose arbatą už 50 litų. Šis asmuo labiau žinomas ir ieškomas kiekvieno naivuolio. „Aibės“ berniukas – prašantis nupirkti maisto savo vargšei šeimai, kurios net neturi, bandantis vakarais savo venas, ir daugelis kitų, kurių vardinti būtų galima be galo. Visi šie asmenys yra žinomi, ir kiekvieno iš mūsų sutikti. Tai pagalvokit, ar tikrai pamačius šiuos žmonės jų neatpažįstat iš tolo?

Vargšas ir tuom patenkintas
Lai duokim pavyzdį „Rožytė“. Meteriškė savo gyvenimo daugiau nei 35 metus pašventus elgetavimui. Šia informacija suteikė viena iš „Aibės“ darbuotojų, dirbančių parduotuvėje virš penkiolika metų. Moteris teigia: „Aš kai ir jauna buvau, pasidabinus „Rožė“ eidavo per senamiestį prašydama išmaldos“. O kas moteriai atsitiko? Kalbos sako, kad moteris buvo įsimylėjus gražuolį, kuris jos nemylėjo, ir jai pradingo sveikas protas. Visgi, toks metų tarpsnis pragyventi vien prašant pinigų yra gana ilgas. Bet ir sako „Aibės“ darbuotoja: „Bet moteriškė stiprios valios, kiekvieną rytą atvyksta iš savo kaimo, ir taip „uždarbiauja“. Buvau pasiutus matydama, kaip babytė iš gana prabangiaus restorano išeidama valėsi burną. Aš pati dirbanti iš paskutinių jėgų, neleidžiu sau net nosies kišti į tokias vietas. TAI KODėL JIE GALI SAU TAI LEISTI?
Pažvelgus nevien į vieną pavyzdį galiu papasakoti savo patirtį su „Dredu“. Jei ne iš išvaizdos atpažįstamas, tai iš tvaiko sekiojančio jį – tai tikrai. Šis žmogus pasigailėjimo gauna iš praeivių didelį kiekį, ką jau kalbėti po tokio straipsnio portaluose. Ką jau kalbėti, kad žmogus nedirbantis, neturintis pastovios gyvenamosios vietos su sienomis, gali sau leisti užeiti į kavinę pavalgyti ledų. Kai iš tikrųjų paprasti žmonės nusiperka sau ledą „maximoj“, nes taip PIGIAU.
Gailesčio faktorius ir visada pasiryžęs
Šie žmonės laimi vien žaisdami gailesčio jausmu. Tas varguolis jausdamas kiekvieno durnelio baimę, ir gailestį, jis naudojasi ir labiau pralobsta gyvenime, nei tas, kuris aria kiekvieną dieną, kad parsineštu namo pinigą, ir atiduotų vilniaus energijai, už vos vos šildomą butą. Vieną dieną sutikus „Dreda“ savo darbo vietoj, dirbant administratore, paprašiau, kad mano padavėjos neįleistų į mūsų patalpas šio žmogaus. Buvau apšaukta visiška beširdę ir ledo karaliene. Antai kolegės ištarti žodžiai manęs tikrai neprivertė susimąstyti: „ar tau negaila to žmogaus?“. Vienareikšmiškai ir žaibiškai, net nesusimąsčius pasakiau: NE. Jei ne pati bučiau susidūrusi su šiuo žmogum, gal būčiau sudvėjojus atsakyti į šį klausimą. Taip, man negaila to žmogaus. Prieš bene metus jausdama gailestį tokiems asmenims, buvau nusistačius, kad turiu būti geraširdė. Jis atėjo į mano dirbama tuo metu kavinukę, kuri persismelkė jo kvapu, ir padavė man 10 litų ir paprašė ledų. Ir paliko net litą arbatos.
Pagal psichikos daugumą aspektų: žmogus ryškiai „pavažiavusio stogo“, bet iš kitos pusės - akis griaužiančio tvaiko „lapinas“. Kodėl? Padavęs man 1 litą, kaip „arbatą“, jis mane naivią mergaitę privertė jausti jam padėką už paliktą materialų gėrį. Dėl to aš ir palikau jį sedėti prie staliuko ir godžiai valgyti nusipirktus ledus. Po kelių akimirkų pokalbio, kurio aš visai nesupratau esmės, jis manęs paklausė:
- O kaip aš tau atrodau?
Vėl mane prigavo su tuo litų, styrančiu nekaltai ant prekystalio, kuris vertė mane būti mandagia ir malonia, nors ir mama mokė to, bet atsakymas buvo:
- Na, kaip čia pasakius, gal ir neblogai…. (pasimetusi žiūriu į grindis, ir stengiuosi neužgauti žmogaus – juk aš ryškiai melavau).
- Tai gal nori su manim pasimylėt? Aš tau duočiau smilkalo viena šakelę, cigaretę vieną ir einam.
Aš apstulbau. „ŠAKĖS“!!!! Tada man jau giliai vienodai buvo tas litas, kuris menkai prisidėtų prie mano pralobėjimo gyvenime, ir buvau įžeista. Norėjau, kad jis kuo greičiau nešdintųsi iš mano kavinės. Bet vėl žmogiškumo faktorius:
- NA, dėkui, ne…
Galų gale visas mūsų pokalbis baigėsi tuo, man pradėjo kilti pyktis, ir tiesiog vyte vijau Vytą iš savo darbo vietos.
Visgi, savo dabartinėje vietoje nebuvau jo atpažinta. Mat gal buvau ne vienintelė pasitaikius „verta dėmesio“, bet man jis giliai įstrigo į atmintį. Man negaila „vargstančio“ asmens, kuris perka kavinėje kotletus už 9 litus, ir už tiek pat - ledų porcijas. Pagalvokim patys, kiek mes skatinam tokius žmonės džiaugtis gyvenimu, kai patys gyvenam ne kokioje ekonominėje padėtyje. Patys skatinam jiems norą vis eiti į gatves.Gailestis tampa kaip koks narkotikas. Pradžioje iš padedančių nemalonu ir gėda imti, dar veikia žmogiškoji pusė, vėliau mišta tas jausmas, ir jau tiesiog privalo būti taip, o ne kitaip.

Mada ir vis negana
Aš gal per daug prikišu savos nuomonės apie šiuos žmones, bet iš tiesų pagalvojus, nemažai man jų teko sutikti. Gal čia mano tokia aura, ar tiesiog esu mėgstantis blaškytis gatvėmis žmogus. Ties pasakymu, kad prabanga gyventi Lietuvoje, manau sutiktų 90 proc. Lietuvos studentų, 99,9 proc. Pencininkų. Man tokios kategorijos žmonių užtenka, kad įrodyčiau savo tiesą. Ironiška, kad mano darbe išdėstyta nuomonė teigia ką kitą. Elgetom Lietuvoje gyventi – Visai gera.
Kaip pradedant užmegsti kokią panašią temą su aplinkiniais, kurie yra susidūrę su „bėdžių“ akis į akį, retai pasitaiko teigiama nuomonė. Ką kalbėti apie tuos asmenis, kurie priverstinai iš tavęs ima pinigus. Pavyzdys gana paparastas. Buvo tarp „bomžų“ mada prašyti pinigų reketuojant praeivius. „Aš neseniai išėjau iš kalejimo. Nužudžiau motina, bet dabar kitoks, ir nebėra galimybės jam visuomenėje įsitvirtinti. Negaila motinos dabar, bet aš pasikeičiau. Neseniai grįžau, nėra darbo… gal galit pinigų duoti?“ O jezau, pirmą kartą išgirdus gatvėje, apsidairiau aplinkui ir dėjau į kojas. Neturiu pinigo kisenėj, ištraukus piniginę – pavogs, belieka – BĖGTI. Poto visuomenės mada atsakyti į prašančių pinigų buvo: „neturiu, kortelej viskas“. PO kokio mėnesio vargdieniai dairosi aukos prie bankomatų.
Absurdiškiausia, kada tikrai matai, kad žmogui reikia ir tikrai negaila duoti pora litų. Kaip Trakų gatvėje stovinti žiemą babytė visada iš mano kišenės gauna bent du litus. Pati nusipirkus cigarečių pakelį, išleidus dūmams 9 litus, aš tikrai pajuntu gailesti ir net pareigą palikti raukšlėtam delne pinigą. Iš tiesų, gal ir dėl to pasitenkinimo savimi jausmo aš jai palikdavau tuos pinigus. Visada babytė padėkodavo, nusišypsodavo ir palinkėdavo gražios dienos. Taip glostančia širdimi, padarius kažką gero, einu savo keliais. Baisiausias dalykas, kai pagaili žmogaus, išgirsti žodžius: TIK TIEK? Tikrai gi negaila kartais tų centų, bet jau ponui per mažai.
Mados pagautas elgeta laukia žmonių prie bankomato. Priėjo prie manęs kai laukiau eilėje. Lietuje, visas šlapias, kruvina nosim prisliūkina prie manęs ir sako:
„mergaite, gal gali paaukoti pinigų. Aš visą savaitę nevalgęs, man labai gėda, bet jei Jūs paaukotumėt pinigų man… Man tik 10 litų reiktų savaitei, kad nereiktų jausti pažeminimų prašant pinigų žmonių“. Baigus jam savo „litanija“, buvau priėjus savo eile, skubanti, kišu greitai jam 3 litus, ir sakau: „Prašom“. Pagailėjau žmogaus. Apsisuka po minutės ir vėl jis prie manęs: „Taigi man 10 litų reikia, kad visa savaitę nesižeminčiau“. Vėl aš apakau. „Dabar grąžini tris litus!“.
Didžiausias nepasitenkinimas kyla tada, kai atrodo, žmogaus gali pasigailėti, bet tiesiog jau pasiektas toks aukštas lygis „naglumo“, kad tikrai tampi viena bjauria beširde merga.
Išvada viena: Gailėk tų, kurie tau suteikia pasitenkinimą. Gailėk tų, kurie tikrai prašo pinigų tam, kam prašo. Man negaila diedukui, paprašusio pinigų alui, lito. Buvo bent nuoširdus. Nemelavo, nemaišė man proto savo išgalvotom problemom, ir plius negaišino mano laiko. Tiesiai šviesiai.
PABAIGA
Šiuo straipsniu nenoriu nieko įžeisti. Ypatingai tų, kurie susidūrė su tam tikrom gyvenimiškom situacijom, kai nebėra iš ko gyventi, ir niekas nepadeda. Tiems linkiu išlaikyti blaivų protą ir žmogiškumą, nes tik tas dalykas palaiko mus žmonėmis. O tie, kurie iš Jūsų gatvėje prašo centų ir cigarečių, pūdrindami savo liūdnom gyvenimiškom istorijom protą, tiesiog naudojasi Jūsų žmogiškumu, nes savąjį senai praradę. Prieikim prie žiaurios realybės. Stabtelėje, vieni ar su kažkuo, traukdami piniginę Jūs pagalvojate, kad rizikuojate savo gyvybe? Tokie asmenys žmogiškumo nebe turi, naudojasi aplinka ir svarbiausia - jiems nėra ko prarasti. Nei pinigų, nei šeimos,nei gyvenamosios vietos, nei statuso visuomenėje, nei gėdos jausmo, nieko. Manau, puikiai suvokiama, kad ir Jums kažką padaryti tamsoje, ar net dienos šviesoje,nėra taip sunku.
Greta Kr.

Rodyk draugams

Nusiskundimai aptarnavimu Lietuvoje

Jau kokius keletą mėnesiu laužiu galvą, ko čia tokie Lietuvoj nepatenkiniti viešuoju aptarnavimu. Kaip pačiai aptarnavimo sferoj tenka dirbti bene 3 metus, visada atsiranda tokių “pasipūtųsiu fazanų”, kuriems viskas yra blogai. Užsimano “svečias” kiniečių restorane cepelinu,ir poto kelia pluksnas, kodėl jiems buvo atsakyta neigiamai: koks čia blogas aptarnavimas, nepildomi klientų norai ir panašiai. Tokia mažytė šalis, o tiek daug žmonių, pripratusių, kad aplink juos šokinėja. Štai ir šiuo momentu:atsiverčiu savo darbovietės tinklapio komentarų skiltį ir ką matau? ŠŪSNIS nepatenkintų nusiskundimų, kad jiems kažko, kažką ne taip, ne ypatingai, nepaglostė, nepabučiavo rankos ir nepalaižė bato, atnešė desertą ne auksinėj lėkštėj ar ten vienos šakelės mėtų (kurios gal 1 procentas iš 100 net valgo) nerado. PRADĖKIM nuo TOPINIŲ PROBLEMŲ:
Ilgas maisto patiekimas. Pavyzdžiui siūlau kiekvieną kartą logiškai mąstyti. Užsakot picą. Ji padaroma per 10 min + 5 min kepimui. Elementariai gaunasi, kad pica padaroma per 15 minčių. Pridedant užimtumą, kiek žmonių užsisakė to patiekalo- prisideda dar 10 min. FAKTAS – 25 min. Juokingiausia, kad dažniausiai skundžiasi tokie klientai, kurie lankosi, kur picos kaina minimali, paprasčiau sakant – pigiau nei darant namie. Dar prisideda ir tai, kad Tėviškėj uždirbam ne milijonus, tai tokių „vargdienių“ ateina pavalgyti į tokias vietas labai daug. Išvada: Lauki picos kartais ilgiau nei valandą ar daugiau, nes pigiai atėjai pavalgyti ne vienas.
Aptarnavimo prastas lygis. Tokiose kavinėse (čarlis, cancanas, čiliakai, katpedėles ir kt) padaro akcijas, kuriose žmonės ateina valgyti už dyką. Pelnas siekia irgi ne didžiausias aukštumas, ir tokie verslai naudoja pigią darbo jėgą. Paprastam žmogui kad suprast lengviau būtų – minimumą arba MAŽAI. Dirbant tai nemandagiai padavėjai, kuri ne taip į tave pasižiūrėjo ar kažką ne tokio pasakė – moka į dieną (12 darbo valandų) 48 litus.Dar pridėkim, kad dar krūvis maksimalus. Pastebi „valdžia“, kad kokios ne 5, bet 2 padavėjos gali aptarnauti 450 m2 patalpas per pietus ir viskas. Alga nekeliama. Pati kalta, jei „nepakeli“, „pakeli“ – ark. Ir po to, ko gali tikėtis? Su žmogumi elgiasi kaip su paskutiniu nieku, o dar turi tiek „lenkt nugarą“ už nieką? Susirask kitą darbą? O tu man rask jį!
Siauras kliento mąstymas. Problema gi slypi ne aptarnavime, o pačioje įmonėje. Pažiūrėkim į tas mažas greito maisto užeigas, kaip kebabinės. Tas iešmas mėsos, iš kurio gaunasi 500 kebabų, kainuoja apie 60 litų (gal kartais mažiau), “lavašai” dar kažkiek prisideda ir tos iš galiojimo einančios daržovės, parsiduodančios urmu už centus, padaro tokį pelną, kad paprastai kebabinės darbuotojai galėtų laisvai algą mokėt 2000 lt per mėn. BET NE. Visi sau, kitiems mažiau. Taip gaunasi, kad Jūs žiūrėdami iš savo mažo pasaulėlio visada piktinatės ne valdžia, įmone ar kažkuo link aukštesnių, bet vargšeliu nabagu studentu, kuris visiškai nekaltas dėl to.
Lai paminėkim, kad mūsų pačių moralė žema. Kaip ir šiandien kalbuosi su savo bendradarbiu, nes atsitiko skandalas, kad kažkuriam kavinės tinklo padalinyje rado žmonės patiekale kirmėlę. Kraupu ar ne? O kad atsiranda tokių, kurie atsineša iš namų kokių gyvūnėlių, plaukų ar kitą, ir įdeda į maistą sugraužę pusę porcijos, o vėliau pasiskundžia ir gauna naują ir nemokamą kompensaciją už patirtą nelaimę. Į pliusą išeina tik “svečias”. Padavėjas gi sumokės. Gi padavėjo „tėve mūsų“ - „klientas visada teisus“… O kas vėliau? Tas, kuris aptarnavo gauna papeikimą, nes nematė. Tas žmogus, kuris padarė patiekalą – išeina iš darbo. Išvada: Ačiū klientui, kuris palieka žmogų su 2 mažais vaikais, 600 litų sąskaitą už šildymą ir be darbo, nes su “chebra” norėjo pasisotint „nachaliavai“ ir dar su cirkais.
“INSIDE THE BOX”. Dar tai, kad paleidžia iš darbo nėra tokia didelė bauda. Po tokių nesąmonių, aukštesnė valdžia sužinojus tokius “čiūdus” leidžia visą padalininį per patikrinimus, kurių vadovams tarkuojami užpakaliai dėl ne taip išauklėtų darbuotojų, mažinami etatai, didinami darbo krūviai, pigesnė darbo jėga ir kartu - MAISTAS. GI VISKĄ LIETUVOJ MES TAUPOM. Ne duok dievai, kad virėja įdės į lėkštę 2 g daugiau bulvių košės.
GALAS. Išpešusi iš darbuotojo paskutinę naudą, išsunkus visą kraują nuo fizinio ir emocinio krūvio, galų gale atsibodus vadovams matyti tuos pačius veidus, darbuotojai tiesiog atleidžiami. Priekabiai ir nuolatos nemandagiai bendraudami su savo kolektyvų, padalinio vadovai kuo greičiau stengiasi atsikratyti darbuotojų, kurie jiems tiesiog nepatinka. Sėdėdama kabinete girdi vadovo pašnekesį telefonu ir negali patikėt. Antai: “Nesutapo charakteriai ir nors tu ką. Atleidau. Nejau pati išeisiu?” Ką jau kalbėti apie ta valdančiąją galvą, kuri sugebėtų ryte bent jau pasisveikinti su savo darbuotojais susidūrus kaktomušais.
IŠVADA. Dažniausiai tokiose masinėse mėsmalėse - didžiuosiuose kavinių tinkluose dirba patys prasčiausi darbuotojai, nes tie, kurie turi bent šiek tiek patirties ir gabumų tokioje sferoje, susiranda kur kas geresnes darbo vietas, kuriose lankosi jau ne 16 metų vaikai, pabėgę iš pamokų pravalgyt tėvų duotų savaitės pinigų, ar darbuotojai, kurie išgali susimokėti už stovėjimo aikštelėj stovintį “Civiką” ir nueit pavalgyt pietų už 6 lt. Ir jei Jūs mąstėte, kad padavėjai nereikia gabumų dirbant, paklauskit savęs ar esat dirbęs tokį darbą. Mano nuomone, kad kaip ir lakūnu ar advokatu, ne bet kas gali būt, taip ir padavėju.
Esant nepatenkintam kažkokiu aptarnavimu užduokim sau klausimą: ar tikrai einam į tas vietas, kuriose Jūs mokate ir už aptarnavimą pinigus, ar tik už maistą? Ir dar užduokim sau klausimą: ar esat ne vienas iš tų žmonių, kurie būdami apdarnaujami elgiatės kaip iš sosto nulipę, ar kaip normalūs, mandagūs, supratingi žmonės. Kaip ir dauguma filosofų ir mąstytoju teigia: prieš peigdami kitus, pradėkim nuo savęs.
P.s. Sąraše “pačios blogiausios profesijos” yra įtraukas ir padavėjo darbas.

Greta K. I Gr.

Rodyk draugams

Dėstantys piliečiai

Studijos – vienas įdomiausių laikotarpių gyvenime. Jų metu galima įgyti įvairiausių naudingų įgūdžių: referatų rašymo taip, kad dėstytojas nesuprastų, jog perfrazuodamas „nupylei“ iš knygos; paruoštukių darymo ir nepastebimo panaudojimo meno, mintino mokymosi, masinės, visam gyvenimui pravarčios ir po egzamino iškart nepamirštamas, kirvelių ir sagių tipų klasifikacijos; klausymosi ir rašymo. Kitaip sakant, studentams universitetuose suteikiamos įvairiapusiškos sąlygos lavintis. Be to, dar ir mokslas (kažkada buvo) nemokamas.

Studijuojant sutinkama įvairiausių, įdomiausių, tobulėti įkvepiančių asmenybių. Jas būtų galima suskirstyti į tipus. Vienas jų – skaitovas. Šio tipo asmenybės labai mėgsta skaityti. Iš didelės meilės skaitymui, jos negali nustoti skaityti netgi paskaitų metu. Tokios paskaitos būna be galo įdomios ir įkvepiančios. Studentams suteikiama išskirtinė galimybė 1-1,5h klausytis raiškiojo skaitymo su protarpiais įsiterpiančiais komentarais. Žinoma, šie dėstytojai atsisako pasidalinti skaitomu tekstu. Juk galų gale, patys studentai jo taip gerai nemokėtų perskaityti. Tačiau šie dėstytojai iš prigimties kuklūs, sakosi nemėgsta skaityti, bet guodžiasi, kad taip reikia nes kitaip niekaip negalima.

Kitas tipas - kalbėtojai. Šie mėgsta kalbėti, o ne skaityti, tik kartais pasižiūrėdami į savo užrašus, nes gi pravesti visą paskaitą vien iš atminties sunku. Šio tipo asmenis galėtume skirstyti į potipius. Vienas iš potipių būtų, kalbėtojas su autorių teisėmis apsaugotomis skaidrėmis. Šie, kalbėdami rodo skaidres, kurias studentai turi arba įsiminti rodymo metu, arba nusirašyti. Nėra juk sunku nusirašyti. Galų gale, taip rašančios rankos raumenys pamankštinami. Bet, o kodėl, skaidrėmis negalima pasidalinti su studentais, kad šiems nereiktų praktikuoti viduramžiais taip išpopuliarėjusios nurašinėjimo praktikos? Ogi todėl, kad skaidrės yra šio dėstytojo intelektinė nuosavybė (na kaip dviratis maždaug, tik kad intelektinis). Jis pirmiausia parinko žodžius, vėliau sugalvojo žodžių sekas, punktų eiliškumą ir galiausiai skaidrių eiliškumą. Netgi paveiksliukus sudėliojo tam tikrose vietose pats! Štai todėl ir negalima jomis dalintis. Neduok tu Nematomas Rožinis Vienaragi, ims studentai ir paplatins dėstytojo sudarytus žodžių rinkinius po platųjį internetą. Vat tada tai bus! Kas bus? Baisus dalykas bus! Paklauskite tokių dėstytojų, jie jums tai patvirtins.

Diskutuotojai (su autoriaus teisėmis apsaugotomis skaidrėmis, kuriomis galima dalintis!). Gali būti, kad tai vienas iš nemėgiamiausių tipų. Jiems neįdomu šnekėti monologu. Vesdami paskaitas ir seminarus jie labai nori, kad studentai būtų ne tik pasyvūs klausytojai, ir kaip išmanydami tai skatina. Šis tipas paskaitas veda be jokių konspektų, vien tik su skaidrėmis į kurias pasižiūri tik jų pakeitimo metu. O kodėl jie taip studentų nemėgstami? Viskas paprasta – jie reikalauja tikrojo supratimo, o ne iškalimo. O studentai daug labiau mėgsta kai jiems skaito ar pasakoja. Vėliau tai tiesiog tereikia iškalti, kad po egzamino būtų galima užmiršti. O su šitais taip neišeina. Nori ar nenori po diskusijų ateina supratimas. Bet kam jo reikia? Tik jau ne studentams.. Jiems reikia žinių!

Informacinis-pramoginis tipas. Itin retas. Sunku įvertinti kiek jį mėgsta studentai. Galimi labai prieštaringi vertinimai. Aš manyčiau, kad šio tipo dėstytojas bando paskaitas suderinti su pramogomis, o gal tiesiog suvokia, kad žmogaus smegeninė daug geriau įsisavina informaciją, jei daromos trumpos, jos pailsinimo pertraukos? Nežinia kaip ten iš tikro. Šio tipažo personos, šneka apie labai rimtus dalykus, studentams suprantama kalba, darydamos pramoginius nukrypimus; vaikšto po auditoriją, klausinėja studentų visokių keistų dalykų, anekdotus pasakoja. Vienas toks netgi pareiškė, kad į jį studentai kreiptųsi „kolega“ arba vardu. Na žodžiu, mažų mažiausiai keistas kažkoks. Tokio dėstytojo paskaitoje pasijunti kaip kokioj Suomijoje, kurioje plačiai praktikuojamas sudominimas, įtraukimas į individualizuotą veiklą bei laisvas dėstytojų bendravimas su studentais. Na ar tai normalu? Aš manau, kad ne. Čia gi ne Suomija, o Tarybų Lietuva! Na jau nebe Tarybų, o Europos ar oligarchų – kaip kam patogiau.

O moralas kame? A) Iš visko galima pasimokyti; B) Ko esi vertas tą ir turi, tad nėra ko skųstis – geriau (garsiai) pasijuokti; C) Jei nori kad būtų geriau – tai TU ir pradėk gerinti. Vėliau prisijungs ir kiti.

P.S.: Tipų sąrašas toli gražu neišbaigtas. Visi tekste suminėti tipai neišgalvoti. Galimi sutapimai su realiais asmenimis tyčiniai. Gerbiamas dėstytojau, jeigu atpažinai save - taip tau ir reikia.

Mindaugas Šimkus

Rodyk draugams

Musulmoniškas saviraiškos laisvės ribų suvokimas

Portrait of Muhammad as a generic
Alexander Ross (1683) “Tipiškas rytietis Muhamedas”

Studijuojant Suomijoje dėstytoja nuolat kartodavo: „nepamirškite, kad reikia gerbti kitus; ar nepagalvoji, kad tai ką tu pasakei gali įžeisti kitus?“ Tad kas toji pagarba? Kaip reikia gerbti kitus? Ko negalima sakyti, kad neduok tu Skrajojantis Spagečių Monstre neįžeistum ko nors?

Apsibrėžkime terminus. Lietuvių kalbos žodynas sako, pagarba, tai gerbimo jutimas ar jo išreiškimas, parodymas. Sviestas sviestuotas. Oksfordo žodynas. Pagarba: 1) susižavėjimas kieno nors savybėmis, sugebėjimais ar pasiekimais, 2) paisymas kitų jausmų norų ar teisių.
Lkž Įsižeisti apibūdino kaip, padaryti žaizdą, sužeisti. Žodis apibūdintas taip puikiai, kad tenka vėl apsilankyti Oksforde. Įžeisti: sukelti liūdesį, susierzinimą ar pasipiktinimą.

Tai kaip reikia gerbti? Ogi paisant kitų jausmų norų ir teisių. Pagarbą išskaidyčiau į privalomą ir sąlyginę. Visi privalo paisyti teisių, tačiau jausmų ir norų – nebūtinai. Būtent dėl tos neprivalomos dalies ir kyla dauguma „susikirtimų“, pasipiktinimų ir nuoskaudų.

Dalis visuomenės yra įsitikinę, kad jų jausmus ir norus visi privalo gerbti. Pavyzdžiui, musulmonai jaučia didelę meilė Alachui ir Muhamedui, kuriuos pagal jų religinę tradiciją draudžiama vaizduoti. Nenori, tai lai nevaizduoja – kokios problemos? Ogi tokios, kad jų negali vaizduoti ne tik musulmonai bet ir visas likęs pasaulis. Atsakas į saviraiškos laisvės varžymą – Muhamedo piešimo diena.

Visiška tiesa, kad žmonės ir be religijos elgėsi ir elgiasi kvailai ir žiauriai. Tačiau, ar yra bendras religingus ir nereligingus, necivilizuotai motyvuojantis elgtis vardiklis? O gal tokį evoliucijos etapą tenka praeiti visoms monoteistinėms vienos tiesos religijoms?

Mindaugas Šimkus

Rodyk draugams

„Latvių bobos kaip trobos“, arba pašnekesiai troleibuse

Dingstį parašyti šį straipsnį davė neseniai Vilniaus miesto troleibuse išgirstas viešas moterų pašnekesys. Troleibusui sustojus prie Kalvarijų turgaus užplūdo žmonių srautas. Dėmesį patraukė viena garbingo amžiaus moteris ir jos kompanjonas šunelis vardu Putinas. Nors moteris ir senyva, bet jos skaidrią atmintį atskleidė jos pasakojimai. Viskas prasidėjo nuo to, kad šunelis Putinas labai išrankus šiuolaikiškoms turgaus spurgoms. „Nevalgo“. O štai moteris, prisiminusi Ameriką, tiesiai rėžė, kad tos šalies žmonės „ryja“ viską. „Vienam amerikiečiui reikėtų dviejų šio troleibuso sėdimų vietų“, - rankomis matuodama parodė moteris.

Viskas toliau pakrypo iki to, kad moteriškė parodė savo ranką šalia sėdinčiai keleivei, kuri kartas nuo karto jos pasakojimui pritardavo žodeliu „taip“. „Pažiūrėk kokia ji stora“. Anot jos stora ne ranka, o pats kaulas. Čia ir atsiskleidė pašnekesio įdomioji pusė. Stambiųjų kaulų anatomija, anot kalbiosios keleivės – paveldėta iš motinos, kuri buvo latvė. „Latvių bobos, kaip trobos“, - garsiai pareiškė moteris ir privertė ne vieną nusišypsoti dėl šio išsireiškimo.

Posakis „boba kaip troba“ paplitęs ir lietuvių liaudies posakiuose. Tik ar mes taip pavadinę savo moteris sulauktume nuolankumo iš jų pusės? Šiuo atveju, posakiu norima pavaizduoti kokios jos tvirtos. Anot lietuvių kalbos istoriko Z. Zinkevičiaus, žodis boba – lietuviškos kilmės. Pirmykštė šio žodžio reikšmė buvo teigiama, artima žodžio moteris reikšmei ir tarmėse ji išliko iki šių dienų. Dabar žodžiui boba lietuvių kalboje priskaičiuojama kelios dešimtys reikšmių. Daugelis jų neturi neigiamo atspalvio. Tačiau pabandydami taip pavadinti lietuvaites neabejotinai sulauksime neigiamos reakcijos. O ką jau kalbėti apie palyginimą su troba?..

Taigi lieka platus posakio „boba kaip troba“ vertinimo diapozonas. Su juo, anaiptol, negali būti pateisintas palyginimas mūsų lietuvaitėms. Lieka klausimas, kaip į tai atsakytų musų brolių latvių moterys…

Tomas Paulius

Rodyk draugams