BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lietuviška meilės šventė - Mildos diena (gegužės 13d.)

Kai visas pasaulis švenčia meilės dieną šaltuoju metų laiku, niekas dažnai nepagalvoja, kad mes,lietuviai, irgi turime savąją meilę deivę, kurios diena nuo seno švenčiama šiltuoju metų laiku– gegužės 13 d.
Meiles deives nuo senų laikų turėjo daugelis: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą. Lietuvių tautosakoje Milda buvo laikoma meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo deivė. Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia grupė baltų kaip sniegas balandžių. Kad ji turėjusi sūnų - sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais. Toks deivės Mildos apibūdinimas žymiai patrauklesnis nei Šv.Valentino, kuris lietuvių kultūrai yra svetimas.
Kaip bebūtų keista, lietuviai tikrai dažnai nesusimąsto, o ir nesidomi lietuviškomis šventėmis. Dar palyginus visai nesenai padėtį taisyti ir apie Mildos šventės tradicijas viešai prakalbo nemažai lietuviškumą skatinančių bendruomenių ir įstaigų. Jau šiandien meilės deivės Mildos dieną galima švęsti įvairiose vietose ir arčiausias savaitgalis gegužės 13 d.dažniausiai spinduliuoja meilę ir kviečia tikrąjį pavasarį – meilės metą.
Kaip tik šiomis dienomis Vilniuje ir visoje Lietuvoje švenčiama meilės diena. Saulėtą ir žiedais kvepiančią gegužės 11 d. Neries regioninio parko darbuotojai kvietė pas save į Stirnių piliakalnio papėdę, kur vyko lietuviška meilės, laisvės ir draugystės – deivės Mildos šventė. Ši šventė buvo skirta tiems, kurie pavasarį jautė siautulingų linksmybių stygių, norėjo daugiau sužinoti apie mildauninkus ir stebuklingas meilės arbatas, kuriems nebaisūs senieji lietuviški papročiai ir apeigos, o ugnis vidurnaktį užgniaužia kvapą.
Šventės organizatoriai ištroškusiems linksmybių ir meilės siūlė amatininkų ir žolininkų mugę, žolynų rinkimą, apeigas, tradicinius žaidimus ir ekskursijas. Visą šventę vainikavo naktišokiai! Kada jei ne dabar su mylimu žmogumi galima džiaugtis tokiomis pramogomis?
Belieka tikėtis, kad vis daugiau žmonių sužinos ir rinksis švęsti šiltuoju metų laiku šią meilės deivės Mildos šventę, o renginių organizatoriai suplanuos ir įgyvendins dar daugiau pramogų.

Eglė Morkūnaitė

Rodyk draugams

“My Dream” - negalia nėra kliūtis

Visi mes, žmonės, galime ko nors pasiekti. Tam tereikia turėti svajonę, ir ji išsipildys jeigu įdėsi į ją daug darbo ir valios. Tai parodė negalią turinčių kiniečių trupė pasirodyme „My Dream”.

Gegužės 3 dieną Siemens areną užplūdo būrys žmonių, jų tarpe buvau ir aš.  „My Dream” - tai garsiausias pasaulyje Kinijos neįgaliųjų meno trupės pasirodymas. Kodėl gi aš rašau apie šį pasirodymą? O gi todėl, kad jis yra NEPAKARTOJAMAS. Šis pasirodymas parodo, jog negalia nėra kliūtis. Buvo nuostabu žiūrėti kaip klausos negalią turintys žmonės šoka. Sunku būtų patikėti, kad muzikos negirdintys asmenys gali taip tobulai jausti ritmą šokant baletą, pramoginius šokius ar parodant kovų menų pasirodymą. Dar daugiau susižavėjimo man sukėlė kurčios merginos ir aklo vaikino - Tango šokis.  Vertėtų paminėti, kad „My Dream” programą sudaro 19 skirtingų numerių. Tarp jų yra ir šokis parodantis Romeo ir Džiuljetos meilės istorija, „Povo šokis” - simbolizuojantis meilę ir grožį kinų kultūroje, Lotynų Amerikos šokis. Garsusis šios trupės šokis „Thousand-hand Bodhisattva”, ir daug kitų. „My Dream” pasirodymas neapsiribojo vien šokiais. Regos negalią turintys žmonės atliko ne vieną pasaulyje žinomą kurinį. Gausybės aplodismentų ir šypsenų buvo sulaukta kai regos negalią turintys muzikantai atliko antrą Lietuvos himną „Trys milijonai”, bei Jurgos Šeduikytės dainą „Nebijok”. Jeigu Kinijos neįgaliųjų meno trupė prieš pasirodymą kiekvienoje valstybėje, išmoksta groti bei dainuoti tos valstybės dainas, tai net nekeista, kodėl jie laikomi geriausiais pasaulyje, juk tai parodo kiek daug meilės ir širdies jie įdeda į kiekvieną pasirodymą. Jų žodžiais:

 „Mes liečiame neliesdami

Mes matome šviesą tamsoje

Mes girdime ritmą tyloje“ 

Džiaugiuosi, kad man pavyko apsilankyti šiame renginyje, ir gaila dėl tų kas nepamatė „My Dream” pasirodymo. Žinau vieną, reik dažniau sekti naujienas apie rengiamus spektaklius, koncertus ir t.t., nes jai nebūčiau gavusi šių bilietų, tai ir nežinočiau apie tokius talentingus žmones.

 

Nuorodos norintiems pasižiūrėti jų pasirodymo ištraukas:

http://www.youtube.com/watch?v=QgOrIXPJKaM&list=PLC630F8396E55101B

http://www.youtube.com/watch?v=gsYZsNe_G9s

Honorata D.

Rodyk draugams

Istorikų dienos

Šventės akimirka.Istorijos fakulteto studentų atstovybė.

Šventės akimirka.Istorijos fakulteto studentų atstovybė.

„Prisimenant paskutiniuos Lietuvos Pagonis 600 metų Žemaitijos krikštui” - štai tokia tematika buvo pasitikti Istorijos fakulteto studentai, IF studentų atstovybės parengtose „Istorikų dienose”.
Kaip žinia, balandžio 23 dieną ryte iškilmingai prasidėjo „Istorikų dienos” atidarymas, kuriame kaip bebūtų gaila apsilankė vos keletą susidomėjusių studentų. Vykusiame atidaryme dalyvavo ir kai kurie Istorijos fakulteto dėstytojai: prof. J. Skirius, doc. Vida Pukienė, doc. Vida Knkūraitė, dr. Valdas Selenis, tarp jų ir fakulteto dekanas E. Jovaiša bei prodekanė Sandra Grigaravičiūtė. Atidaryme skambėjo dainos ir šokiai, kuriuos žiūrovams padovanojo Vilniaus edukologijos universiteto dainų ir šokių ansamblis „ŠVIESA”.
Be abejonės šventės atidarymą paįvairino ir studentų atstovybės parengtų nominacijų apdovanojimai, kuriuose pagrindiniai dalyviai buvo gerbiami Istorijos dėstytojai, kuriuos išrinko fakulteto studentai. Nominacijų būta įvairaus spektro pradedant „Dėstytojas geriausias draugas”, „Metų šypsena” ar „Metų stilingiausia dėstytoja”, bene daugiausia dėmesio ir juoko sulaukusi nominacija ir nominantas buvo „Metų frazė”, kurios nugalėtoją studentai išrinko prof. Alfonso Motuzo frazę: „Kai ateina vyrui morčius, moteriai belieka užsidėti kaldrą ant galvos ir kentėti”. Be nominacijų, buvo ir kitų apdovanojimų. Metų „mamą” studentai išrinko gerbiamą prodekanę doc. Sandrą Grigaravičiūtę.

Po iškilmingo atidarymo studentų laukė Jiems parengta „Istorikų dienų” programa. Balandžio 23d. studentai turėjo galimybę pasiklausyti paskaitos apie „Žemaitijos krikšto svarba LDK istorijos kontekste‘‘. Taip pat studentai galėjo apžiūrėti gyvosios istorijos klubo „Leitgiris‘‘ bei ,,Šiaurinės Šventyklos ordinas” parengtą ekspozicijų pristatymus bei daug emocijų sukėlusį vikingų futbolą. Dieną užbaigė krepšinio varžybos tarp ,,Dėstytojų” bei ,,Sulūžę nykščiai” komandų.
Balandžio 24 dienos parengtoje „Istorikų dienos” programoje buvo galima sudalyvauti „Mūsų vasaros” pristatyme, kuriame doc. dr. Sandra Grigaravičūtė, dr. Ilona Vaškevičiūtė bei studentai , gyvai pristatė ,,Mūsų vasarose” aprašytus potyrius kelionėse ar praktikose, pasidalino savo patirtimi. Vidudienį studentai galėjo paklausyti paskaitą apie „Žemaitijos Krikštui - 600 metų. Ką šiandien reiškia būti krikščioniu?‘‘, kurią vedė brolis A. Malakauskis (OMF). 13.00 - 14.30 val. - vyko protmūšis, kurio metu buvo pateikiami įvairūs klausimai apie Žemaitijos krikštą. Nugalėtojai buvo apdovanoti simboliniais prizais. Balandžio 24 dienos programą pabaigė grupės „Kaukoras” koncertas. „Kaukoras‘‘- skirtingų sričių ir tautybių menininkų klubas, suvienytas muzikos ir pagarbos etninėms ir senovės kultūroms, kurios yra neišsemiamas išminties ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis.

Šventės akimirka. Ansamblio "Šviesa" pasirodymas

Šventės akimirka. Ansamblio "Šviesa" pasirodymas.

Paskutinę „Istorikų dienos” šventės dieną (balandžio 25d.) studentams buvo sudaryta galimybė apsilankyti ekskursijoje į Katedros požemius. Kaip bebūtų keista šios dienos programoje buvo galima išvysti ir Merginų krepšinį į kurį merginos registravosi nedrąsiai, taip pat kiek vėliau vyko krepšinio turnyro „Dekano taurė‘‘ finalas. Galiausiai į šventės pabaigą vyko iškilmingas uždarymas, kurio metu buvo apdovanojami ,,Dekano taurės” prizinių vietų laimėtojai, protmūšio dalyviai ir aktyviausi fakulteto studentai. Šventę vainikavo - inscenizuota kova tarp Žemaičių ir Kryžiuočių.
Štai šitaip Istorijos fakuteto studetai paminėjo „Istorikų dienas”, kurios susilaukė pakankamai dėmesio bei buvo itin orginalios. Tačiau nepaisant visko norėtūsi paskatinti studentus, kad kitais metais į „Istorikų dienas” susirinktų daugiau studentų ir aktvyviau dalyvautų parengtoje programoje.

R. Dumskytė

Rodyk draugams

Renginys – kaip gera laida: be patoso ir perspaustų emocijų

Linksma, informatyvi ir saulėta – tokia buvo ketvirtadienio popietė VU žurnalistikos ir komunikacijos instituto kiemelyje. Čia vyko Lietuvos televizijos 55 – mečio minėjimas. Jaukioje aplinkoje pristayta prof. Žyginto Pečiulio knyga„Vienadienių drugių gaudymas“. „Knygos pavadinimas puikiai atspindi žurnalisto kelią. Mūsų kuriamas produktas aktualus tik vieną dieną. Taip, galbūt kada nors tai bus įdomi archyvinė medžiaga, bet kiekvieną dieną viską privalome pradėti iš naujo, tai nenutrūkstamas procesas“, - kalbėjo autorius.

Renginyje buvo dalinamasi prisiminimais, skaitomos knygos ištraukos, pokalbius praturtindavo akustinė muzika, švelnus it pavasario vėjelis atlikėjos balsas. Atviruose Henriko Vaitiekūno, Dalios Kutraitės, buvusio LRT direktoriaus Kęstučio Petrauskio ir kitų žiniasklaidos atstovų pasisakymuose dominavo lengva ironija ir sarkazmas. D. Kutraitė šiandienos žurnalistikoje vis dažniau pasigenda originalių minčių: „Jūs tik apsidairykite, pagrindinis rašinio elementas tapo ne pats tekstas ar pateikimo forma, o nuotrauka, kuri teoriškai turėtų būti tik priedas prie žodžio galios“. Kita vertus, mokslininkai jau įrodę, kad nuotraukos tekstus daro žymiau patrauklesniais, išskiria juos iš kitų.

Retrospektyviai į esamą situaciją žvelgė H. Vaitiekūnas, - „Ši knyga yra tarsi žurnalisto biblija, geresnės knygos apie Lietuvos televizijos istoriją ir jos užkulisius tiesiog nėra. Pirmasis televizijos vedėjas Anupras Laučiūnas negalėjo dalyvauti susitikime, tam tikrus momentus galime prisiminti ir mes, tačiau po kurio laiko mūsų vietoje sėdėsite jau jūs, dalinsitės savo darbo specifika ir patirtimi“. Bet tai įvyks dar tikrai negreitai, mat H. Vaitiekūnas paklausiausių žurnalistų sąraše su Algimantu Čekuoliu dalinasi garbingą antrąją vietą, pirmąją užima Marijonas Mikutavičius. Paklaustas, koks pagrindinis komponentas naudojamas Henriko laidose, pastarasis įvardino paprastumą – „žmonės išsiilgę paprastų, tikrų, nesuvaidintų dalykų. Laida turi būti be patoso, įtampos ar perspaustų, dirbtinai formuojamų emocijų“.

Televizijos ateitį popietės herojai mato šviesią. „Manyčiau, kad esame ant ribinio taško, o nuo dugno atsispirti visada lengviau“, – svarstė D. Kutraitė. Mums įgimtas tingumas, tad nors vis daugiau televizijų keliasi į internetinį formatą, juk grįžę po varginančios dienos neieškome naujienų po 20 skirtingų portalų, o įsijungiame senąjį televizorių, kuriame pateikiamas galutinis produktas. Galima ginčytis, ypač žinant jaunosios kartos įpročius, bet tiek to.

Balys Šmigelskas

Rodyk draugams

Žurnalistų dienos – amžinas minčių lietus arba „click‘o“ galia

Žurnalistų dienų šūkis – kokybė be banalybės. Visgi, Žilvinas Pekarskas priminė, kad šiuolaikinė žiniasklaida neįsivaizduojama be lengvo turinio informacijos. O šiuo vyruku tikėti verta, mat vieno iš 15min.lt redaktorių žurnalistinė tematika itin spalvinga. Kad ir kaip bandytume išvengti elementarių ir niekinių tekstų, tai yra neatsiejama žiniasklaidos dalis. Remiantis įvairių portalų statistika, seksualių panelių išpažintys (nesvarbu apie ką) internautus masina daug labiau nei svarstymai apie vis negerėjančią šalies ekonominę būklę. Mąsliu būti nereikia, kad suvoktum tokių tekstų atsiradimo prasmę – viskas remiasi į vadinamuosius „clickus“. Nebus masinių paspaudimų – nebus reklamos, o tuo pačiu ir tavo algos.

Dauguma žurnalistų turi asmeninius tinklaraščius, kuriuose masinis vartotojas nebėra svarbus, būtent čia autorius gali būti iki galo atviras prieš save ir skaitytoją. Bet tinklaraščiu ilgai gyvas nebūsi, o tavo altruizmas išgaruos su kiekvienu cigaretės dūmu, kurį nervingai trauksi mąstydamas apie tai, kaip sumokėti už vaiko krepšinio ar dailės būrelius. Sakysite, kad tai sena ir visiems žinoma tiesa? Tikrai taip. Save gerbiantis žurnalistas rašydamas kovoja su savo sąžine (ar aš per daug naivus?). Ar išsamus tyrimas apie kultūros tendencijas Lietuvoje suteikia moralinę teisę vėliau parašyti dešimt istorijų apie išvirtas, nupjautas ir užkastas galvas? Skamba žiaurokai, bet atsižvelgiant į šių dienų žaidimo taisykles – turbūt, kad taip.

Ž. Pekarskas leido  suprasti, kad vyriausiasis 15.min.lt redaktorius Rimvydas Valatka taip pat pripažįsta - be pop kultūros pranešimų jų tinklapis tiesiog neišgyventų. Darbo dienomis skaitytojams pateikiama vidutiniškai apie 150 pranešimų, iš kurių tik 10 – 20 gali turėti išliekamąją vertę, dėl savo profesionaliai atlikto tyrimo ar vertimo. Internetas, pirmiausia, yra greito maisto užeiga. Jeigu nori gilių ir analitinių pamąstymų – pirk specializuotus žurnalus apie verslą, politiką, sportą, kultūrą ir t.t.

Tad kokios išvados po šventinės paskaitos? Buvo malonu matyti korektiškai ir dalykiškai vykstančią diskusiją tarp jaunųjų žurnalistų ir Ž. Pekarsko. Atviriausias klausimas yra šis – koks gi turėtų būti tas santykis tarp pop ir rimtosios žurnalistikos? Kaip pasiekti, kad patenkinti liktų visi – greitos informacijos trokštantis tūlas lietuvis, nuolat niurzgantis, kad nėra ką skaityti snobas, galu galų gale - reklamos užsakovas? Unisono buvo daug, tačiau kiekvieno matymo kampas šiek tiek skiriasi – tai žavi labiausiai, juk tai ne tikslieji mokslai.

Besėdėdamas entuziastingai nusiteikusių jaunuolių grupėje vis pagalvodavau: mūsų universitete išsakyti nuomonę bijojo maždaug 70 proc. kursiokų, nors dėstytojai prisiekinėjo, kad ir koks nesąmoningas atsakymas bebūtų, jis yra geriau nei tyla. Bet…Pasireikšdavo kažkoks vidinis stabdis. Žinoma, žurnalistai tam ir sutverti, kad kalbėtų ir diskutuotų, tačiau kiekvienas iš mūsų kasdien atlieka tam tikrą jų funkciją - mes klausiame, išklausome, atsakome, darome išvadas, perpasakojame, kuriame versijas. Esmė buvo net ne pokalbio tema, bet pokalbio forma, bent jau man.

PS. Buvo kalbėta apie profesinio solidarumo trūkumą (ypač užsienio), tačiau sprendžiant iš oranžinių pranešėjo marškinių ir dovanų gauto tokios pat spalvos skėčio – didelio mentaliteto skirtumo nėra, greičiau atvirkščiai. Reikalingas elementarus noras bendradarbiauti. Nuo to išloštų visi.

Balys Šmigelskas

Rodyk draugams

Kitokios knygos apie Italiją pristatymas

Vilniuje Universiteto gatvėje įsikūręs Italų kultūros
institutas kartu su leidykla  
„Tyto Alba“
visus norinčius kviečia į naujausios knygos apie Italiją pristatymą. Renginio
metu dalyvaus ir patys knygos „Italija“ autoriai Paulius Jurkevičius su Jurga
Jurkevičiene. Susitikimas vyks gegužės 2 d., 18 val., Universiteto gatvėje,
4.

 

Knygos autoriai
– du žurnalistai lietuviai, gyvenantys ir dirbantys Romoje nuo 1995 m. Jie paskirti
diplomatiniais atstovais Italijos Užsienio reikalų ministerijos ryšių su
visuomene biure kaip dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentai. Abu jie mėgina
aprašyti ir atskleisti tikrąjį Italijos veidą.

 

„Italija” –
knyga, kurią tikrąja to žodžio prasme galima skaityti iš bet kurio galo. Mat ji
turi ne tik du autorius, bet ir du viršelius. Atsivertę iš vienos pusės,
Italiją pamatysime Pauliaus Jurkevičiaus akimis. Autorius siekia išskirti
sustabarėjusias idėjas ir įvairius kultūrinius stereotipus. Jis atsakys į
klausimus: Kuo skiriasi pietiečiai nuo šiauriečių? Koks jų požiūris į
nacionalinį himną ir futbolą? Kaip Italijoje jaučiasi svetimšalis? Kaip jam
elgtis stadione, mažoje krautuvėlėje ar bažnyčioje? Atvertę knygą iš kitos
pusės, akimirksniu atsidursite ryškiame ir beprotiškame Italijos mados
pasaulyje. Žurnalistė Jurga
Jurkevičienė
pasakoja, ką patyrė dirbdama Milano mados ir Romos
Aukštosios mados savaitėse. Čia sudėti savotiški reportažai, kurie parengti
kelionių „Freccia Rossa“ traukiniais iš Romos į Milaną ir atgal metu. Mados
mylėtojai šios knygos dalyje galės susipažinsti su milanietiškos mados
paslaptimis.

 

P. S. Nekantraujantys
bent akies krašteliu pažvelgti į kitokią
knygą apie „Italiją“, gali tai padaryti paspaudę šią nuorodą http://issuu.com/tytoalba/docs/italija. Būtent čia pateikiama knygos  elektroninė versija.

 

Miglė

Rodyk draugams

Studente, tu tik pažvelk, kiek čia visko daug!

Didįjį penktadienį pirmosios kartos Taikomosios istorijos absolventai lankėsi LRT komplekse. Čia teko praleisti geras dvi valandas, per kurias kiekvienas norintis galėjo artimiau prisiliesti prie visuomeninio transliuotojo kasdienybės. Atviri pokalbiai apie žurnalistiką, pastato okupacija Sausio 13-osios naktį, sentimentalia istorijos dalimi virtę VEF‘ai, archeologinių laikų televizoriai, garso ir vaizdo įrašymo genezė, studijų apžiūra – tai buvo saulėto ryto temos.

LRT tarybos ir Lietuvos Žurnalistų Sąjungos (LŽS)  pirmininkas Dainius Radzevičius ištisą valandą nepailsdamas mūsų sielose ir smegenyse piešė žurnalistikos subtilybių paveikslą. Žinoma, žmonės to formaliai mokosi mažiausiai ketverius metus, o jei atvirai, tai turbūt ir visą likusį gyvenimėlį. Bet ir per 60 min. pilkosiose ląstelėse spėjo gimti spalvingas ir nuotaikingas vaizdinys. Galbūt vieniems pradinis eskizas, kitiems tam tikri papildymai. Turbūt toks ir buvo pagrindinis D. Radzevičiaus tikslas – parodyti kuo daugiau žiniasklaidos pusių, jos pjūvių, viduje sukelti daugybę klausimų, sujudinti tam tikras ambicijas. Kitaip tariant, peno giliems apmąstymams buvo gauta su kaupu.

Antroji maršruto dalis buvo istorinė. Supažindinta su LRT istorija, kuri savo gyvenimo liniją veda jau nuo tarpukario Lietuvos laikų. Prisiminti pirmieji radijo ir televizijos diktoriai, žurnalistai, technikai. Audiovizualinių menų mėgėjai galėjo iš naujo išgyventi XX a. technikos šuolį (turbūt šiuolaikiniai vaikai įsitikinę, kad dvigubas juostinis magnetofonas ir „Tauro“ televizorius gimė prieš kokius šimtą metų). Neišsiplėsiu, bet juk smagu žinoti, kad norint padaryti kelių minučių garso reportažą, tau jau nebebūtina keliasdešimt kartų karpyti ir klijuoti tą pačią varganą ir nieko dėtą juostelę. Visgi, panašūs dalykai turi žavesio, kurio ateinančios kartos jau turbūt nebesupras.

Paskutiniosios dalies laukia visi: tiek į ekskursiją atvykusi trylikametė Justino Bieberio gerbėja, tiek susireikšminęs studentas, tiek solidus verslo magnatas. Tik vieni tai parodo, kiti ne. Taip, tai įrašų, o ypač filmavimo studijos. Buvo įdomu palyginti radijo studijų įrengimą, jų funkcionavimą, techninę valdymo stotį. Studente, tu tik pažvelk, kiek čia visko daug! O ar paklausei, kas tau įdomu? Giliai į atmintį nuo vaikystės įsirėžusios dekoracijos (Panorama, „JĖGA2, KENO LOTO), šių laikų sekmadienio uzurpatorius „Chorų karai“). Taip, pasirodo, komercinės televizijos grandiozinių projektų patalpas nuomojasi būtent čia. Kad atrodyčiau rimtesnis, pasigirsiu, kad dar ir „Pinigų kartos“ dekoracijas mačiau. Ir net tą vietą, iš kur A. Čekuolis kalba.

Šia pozityvia gaida ekskursija buvo baigta. Visi atrodė laimingi ir esantys pakilime. Va čia Taikomoji istorija. Tai sakau ne dėl „Chorų karų“ dekoracijų.

Balys Šmigelskas

Rodyk draugams

Nuo tragedijos iki edukacijos – Kauno IX fortas

Retas kaunietis nežino IX-ojo forto… Nemažam skaičiui lietuvių šie žodžiai asocijuojasi su karu, kalėjimu, žudynėmis. Dėka savo kruvinos istorijos minimas net mokykliniuose istorijos vadovėliuose. Populiarumu Kaune įsikūręs IX-ojo forto muziejus nenusileidžia daugeliui kitų Lietuvos muziejų. Tačiau iki šiol sklandantys gandai šį objektą paverčia išskirtiniu miesto akcentu.

IX fortą, kaip ir kitus mieste esančius fortus, statė galimo Vokietijos puolimo bijanti Rusijos imperija. 1913 m. užsibaigusios statybos nuošalioje Kauno miesto šiaurinėje dalyje, prie tuometinio Kumpės kaimo, užbaigė naujausio tipo gynybinį statinį Rusijos imperijos vakaruose. Dviejų aukštų kareivines, iš vienos pusės visiškai paslėptas po žeme, juosė beveik pusės kilometro ilgio pylimas su gynybine siena bei dar beveik 400 m jungiamųjų tunelių. Patrankų garažai, amunicijos sandėliai, stebėjimo postai, stacionarios patrankų pozicijos bei visa eilė specialios paskirties patalpų kareivinėse - moderniausias fortas Kaune.

Po nesėkmingo Rusijai karo, lietuviai 1924 m. IX fortą pavertė kalėjimu. Kauno Sunkiųjų darbų kalėjimo skyriuje buvo kalinami ne tik žudikai, vagys ir prievartautojai. Čia metus skaičiuodavo ir politiniai kaliniai - komunistai. Tuos laikus mena kareivinių pastatą juosianti raudonų plytų mūro siena su dviem kalėjimo stebėjimo bokšteliais. Drėgme persunktos vidaus sienos mena sunkią tų laikų kalinių dalią. Dar šiurpiau skamba tuo metu sukurtų ir nuobaudoms naudotų vienučių pavadinimai: Šlapiasis, Betoninio maišo arba Kurortinis karceriai. Kalėjimo valdymą pirmosios sovietinės okupacijos metu perėmė NKVD. Todėl greitai kameros užsipildė lietuvių politiniais kaliniais.

Tačiau kruviniausias laikotarpis IX forte, tapęs pagrindine šios vietos etikete - nacistinės Vokietijos okupacija ir prie forto vykę masiniai naikinimai. Lietuvos mastu sunkiai suvokiami skaičius - apie 50 000 gyvybių - tiek likimų nutrūko čia iškastuose grioviuose… Į tuo metu „Įmone 1005-B” pavadintą IX fortą būsimos aukos buvo siunčiamos ne tik iš Kauno geto. Forte buvo kalinami ir veliau šaudomi, žmonės iš Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ukrainos, Rusijos, Turkijos, Serbijos ir kitų šalių. Negana to, karo pabaigoje laukuose vyko masinė įkalčių slėpimo - lavonų deginimo - operacija.

IX forte kurti muziejų užsimota tarybiniais metais. 1959 m. Kauno IX forto muziejus priėmė pirmuosius lankytojus. Pasitelkiant iškraipytus istorijos faktus žmonėms buvo brukama tarybinė propaganda. Lankytojus šiurpino niūrios kalėjimo kameros, tarpduryje pasitinkantis nacių karys. Siekiant kuo stipresnio įspūdžio, muziejaus lankytojams buvo eksponuojami mažiau nei prieš dvidešimtmetį sušaudytų aukų kaulai. Nėra ko stebėtis, jog dar iki šių dienų dažnas vyresnis muziejaus lankytojas pasakoja apie vaikystėje muziejuje patirtą išgąstį ir nuostabą.

Kardinaliai muziejus pasikeitė XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje, Lietuvai išsikovojant laisvę. Visos iki tol buvusios propagandinės ekspozicijos buvo pakeistos. Pagrindinė muziejaus naujovė - daugiau nei 80 metų nuo aplinkinių slėptų forto tunelių atidarymas muziejaus lankytojams. Nuo 1996 m. atidaryti IX forto gynybinės sienos tuneliai vis dar yra populiariausia muziejaus dalis. Nepaisant išsamių ekspozicijų ir laisvai pasiekiamos informacijos, IX fortas yra apipintas įvairiausiais mitais ir legendomis. Keltą iš jų galima nesunkiai sugriauti:
• IX forto ir kitų Kauno fortų tuneliai nėra sujungti tarpusavyje ir jokių, atskiras miesto dalis jungiančių slaptų tunelių nėra;
• IX forto tuneliuose kaliniai tuneliuose nebuvo laikomi, kankinami, žudomi ar deginami jų lavonai;
• Tuneliai nėra giliai po žeme, o tik žemės paviršiuje, ne daug užversti žemėmis.

Tačiau verta pastebėti, jog ne tik siekis pažinti istorija traukia miestiečius į IX fortą. Ryte forto teritorijoje galima išvysti ne vieną rytinę mankštą ir pasibėgiojimą atlikti teritorijoje pasirinkusi sveikuolį. Įvasarojus su rytiniais bėgiotojais automobilių aikštelėje pradės rodytis turistiniai autobusai, nameliai ant ratų ir ankstyviausieji muziejaus lankytojai - kaip taisyklė - užsieniečiai. Nuo vidurdienio parko teritorijoje pasirodo vietinės mamos, tyrame pavasario ore vežimėliuose liūliuojančios vaikus. Gali pamatyti šunis vedžiojančius ir parko taisyklėms taip nusižengiančius miestiečius…

Dar labiau atšilus orams, muziejaus parke bus galima matyti poreles ir kompanijas piknikaujančias ant kilimėlių. Girdėsis muziejaus tvenkinyje besimaudančių vaikų klegesys. Visu šiltuoju metų laiku teritorijoje susirenka su tėvų pagalba aitvarus leidžiantys vaikai, vyresnieji - lavinantys savo nuotolinio valdymo lėktuvėlių pilotavimo gabumus, suaugę - kelia didžiuosius aitvarus, šalia forto esančiame lauke tūpdo oro balionus. Dienos metu netrūksta dviratininkų, o kai policija nemato - ir keturračiais forte “laukus aria” šalia gyvenantys vyrukai…

Visiškai kitoks gyvenimas verda saulei nusileidus: motoroleriais ir automobiliais į muziejaus aikšteles sugūžta jaunimas ne tik pademonstruoti savo turtą, bet ir praleisti laiką… Tabako dūmai ir alkoholio butelių skambesys - įprasta atmosfera muziejaus automobilių stovėjimo aikštelėse. Drąsesnieji vairuotojai plonina savo padangas svylančia guma paišydami aikštelės dangą. Tačiau apie tokius jaunuosius „ratuotus riterius” žino ir kelių patruliai. Ne šiaip sau kas vakarą porą ar trejetą kartų jie užsuka apsidairyti į miesto pakrašty esantį fortą. Atskiro straipsnio verti ir būtų ir kiti, pavyzdžiui meilės nuotykiai, vykstantys IX forto teritorijoje nakties metu…  Atėjus žiemai naktinės linksmybės pasibaigia, tačiau miestiečiai forto taip pat nepamiršta. Iškritus pirmam sniegui susirenka ne tik vaikai, rogutes išbandantys ant karinių forto pylimų, bet ir vyresnieji, kuriems čia atsiveria nemaža erdvė ir kalvos paslidinėti slidėmis.

Negana to, kasmetinės Muziejų šventės proga Kauno IX forte vyksta tarptautinė akcija Muziejų naktys. Muziejaus teritorijoje vyksta istorinės-teatralizuotos Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų kautynių scenos bei demonstruojama autentiška pasaulinių karų ginkluotė. Į fortą suvažiuoja seni kariniai automobiliai, sunkvežimiai bei motociklai, griaudėja sprogimai ir zvimbia kulkos. Panašus renginys numatomas ir šių metų gegužės mėnesio viduryje. Pastarųjų poros metų patirtis rodo, jog pavasario pabaigoje atgyjantis IX fortas tebėra įdomus objektas, galintis pasitarnauti gyvosios istorijos, edukacijos bei laisvalaikio reikmėms.

Autorius R.V.L.

Rodyk draugams

Užupiečiai atšventė 15 metų “UŽ neprigulmybę”

Kiekvienais metais Balandžio 1d. Užupiečiai švenčia tariama savo gimtadienį, dar vadinama nepriklausomybės dieną. Šiais metais Užupiečiai pasirinko šūkį: „Už valstybę vertą mūsų energijos”.

Šventė organizuoja Užupio bendruomenė, prie kurios organizavimo prisideda Užupio gimnazistai, bei Vilniaus Dailės akademijos studentai. Šventės metų būna įrengti prie Užupio tiltų pasienio postai, žmonės įvažiavę į Užupio respublika džiaugsmingai pasitinkami, bei palydimi gauna pasienio štampą. Prie Užupio “meno inkubatoriaus” groja muzikantai, vedamos ekskursijos po “inkubatoriaus buveines” būriuojasi įvairaus plauko žmonės. Žodžiu verda menininkų gyvenimas. Pavakarop Užupiečiai surengia iškilminga eiseną, kurios maršrutu: VUG-Krivių gt.-Užupio gt.-Malūnų gt.-(pasienis out)- Maironio gatvė - (pasienis in) - Užupio gt. - Angelo aikštė. Po jos giedojamas Užupio himnas, žmonės sako kalbas, gana dažnai pasirodo ir pats Vilniaus miesto meras A. Zuokas, kuris taipogi yra ir Užupio gyventojas, muzikantai groja, dainuoja, vyksta teatraliniai pasirodymai. Šventei pasibaigus surinkę svečiai kviečiami į Užupio kavinę (Užupio g. 2). Toks yra kiekvienų metų scenarijus. O dar vyksta daugybę įvairių renginių kiekvienai metais priklausomai nuo situacijos ir Užupio bendruomenės bei menininkų idėjų.


Elena R.

Rodyk draugams