BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kulinarinio paveldo komunikacija ir išsaugojimas. Ko mums trūksta iki prancūzų?

Šį kartą kalbamės su dr. R.Laužiku apie Lietuvos kulinarinio paveldo komunikavimą, išsaugojimą ir platesnę sklaidą.
Anot Rimvydo Laužiko, atrodo tokio paprasto dalyko kaip kulinarinis paveldas išsaugojimas apie kiekvieną šalį atskleidžia labai įdomių dalykų. Visų pirmiausia, tai rodo gyvenimo būdą. Apskritai, kulinarinis paveldas moksliniu požiūriu yra daugiakultūriškumo ženklas. Tai ypač būdinga Lietuvai. Tik gaila, kad kartais patys to nebesuvokiame arba nekomunikuojame tokių dalykų. Kai žinia, prancūzų virtuvė yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Tai diskutuotinas dalykas, nes pilnai galima sutikti,kad ir LDK paveldas šiame sąraše galėtų puikuotis, deja, čia yra suveikusi negera ilgalaikė komunikacija ir ilgalaikis sudarytas įvaizdis. Lietuvos kulinarinį paveldą mes pradedame tik dabar plačiau komunikuoti, tuo tarpu prancūzai visada save ir savo virtuvę komunikavo kaip stiprią, unikalią ir kitokią.
Mūsų visuomenei labiausiai trūksta žinių apie kulinarinį paveldą. Kol verslas neįsijungs į komunikaciją, tol kulinarinis paveldas visuomenėje didelės įtakos neturės. Juk pas mus suformuotas cepelinų ir kugelio įvaizdis. Aišku, mes to negalime neigti, bet juk turime visko ir daugiau. Tuomet, kai verslas įsijungs į platesnę kulinarinio paveldo komunikaciją, tai ir žinių netrūks, kulinarinio paveldo kultūra pasieks aukščiausią tašką. Visų antra, dabar vyksta naratyvų kaita, o istorinis naratyvas buvo suformuotas per valstietišką kultūrą, todėl, be abejo, ieškodami savo kulinarinio paveldo mes vis atsiremiame į valstiečius, nors tuo apsiriboti nereikia. Reikia džiaugtis, kad pastaruoju metu vis populiarėja naratyvas, kad LDK yra daugiatautiška kulinariniu paveldu. Tikėkimės, taip ateis platesnis kulinarinio paveldo suvokimas.
Kalbant apie tai, ar mes turime kur nusivesti svečius iš užsienio paragauti lietuviškų patiekalų, galima pasakyti, kad jei norime parodyti (kaip visada), kad esame valstietiška tauta, tai yra kur nusivesti. Tačiau jei norime save traktuoti kaip didžią ir rafinuotą tautą kulinariniu paveldu, reiktų gerai paieškoti tokių vietų.

Eglė Morkūnaitė

Rodyk draugams

Kulinarinis paveldas Lietuvoje - ką žinome apie praeities kasdienybę. I dalis. Interviu su dr. Rimvydu Laužiku

Visuomenėje vis dar dominuoja supratimas, kad istorija yra tik mūšiai ir pergalės, o jos paveldas tik pastatai ir daiktai, o visa tai, kas supa žmogų kiekvieną dieną yra pamiršta. Europoje ir pasaulyje  vis dažniau jaučiamas didelis susidomėjimas kulinariniu paveldu, kaip svarbia regioninės kultūros sritimi, jo savitumu ir autentiškumu. Susidomėjimas tradiciniu maistu jaučiamas ir Lietuvoje. Tačiau čia dominuojančias pozicijas turi kitų šalių virtuvės, o susipažinti su Lietuvos kulinariniu paveldu galimybės ribotos. Mes dažniausiai tik žinome, kad lietuviška virtuvė nėra vienalytė ir keitėsi bei formavosi veikiama įvairių istorinių aplinkybių.  Apie lietuviškos rafinuotos virtuvės palikimą kalbamės su Komunikacijos fakulteto docentu, kulinarinio paveldo žinovu dr. Rimvydu Laužiku.

- Visų pirma, kokiais gi šaltiniais remiamasi kai kalbama apie senąją virtuvę?

- Viskas yra istorinio tyrimo dalis, todėl tyrinėjant kulinarinį paveldą remiamasi labai panašiais šaltiniais kaip ir bet kuriame istoriniame tyrime. Taigi, pirmiausia, mes turime rašytinius šaltinius – dvarų inventorių, maisto sąrašus, indų ar namų apyvokos sąrašai, sąskaitų knygos. Tada aišku yra ir archeologiniai šaltiniai, nes rašytiniai šaltiniai Lietuvoje yra labai vėlyvi. Archeologinių kasinėjimų medžiaga (indai, gyvūnų kaulai, žmonių palaikų tyrimai) mums parodo kokios dietos laikėsi, kuo maitinosi ir kuo sirgo, nes dauguma ligų yra susijusios su maitinimusi. Toliau prie šaltinių priskiriami ir ikonografiniai, kurių mes turime pakankamai negausiai. Pavyzdžiui, labai įdomus šaltinis yra natiurmortai, kuriuose pavaizduojami savo laikmečio valgomi dalykai, bet Lietuvoje tokių natiurmortų iš ankstesnių laikų (XVII –XVIII a.) turime labai nedaug ir tas šaltinis nėra stipriai panaudojamas.

- Ar galime drąsiai teigti, kad tradicinį Lietuvos kulinarinį paveldą sudaro tik aukštoji ir žemoji virtuvės?

- Turbūt nesvarbu ar tai Lietuvos, ar kitos šalies paveldas, jis visur sudarytas panašiai. Nebūna vien tik arba juoda, arba balta. Be abejo, viename kampe yra pati aukščiausia virtuvė ir ji yra socialiai turtingiausia – tai karaliaus, arba šiuo atveju – didžiojo kunigaikščio, virtuvė. Ir aišku kitą pusę sudaro žemiausioji virtuvė, nes net ekstremaliai šnekant, ubagai irgi turėjo savitus maitinimosi įpročius ir patiekalus. Nereikia pamiršti ir viešojo maitinimosi virtuvės – tai kaimo smuklės, kuriose maistas buvo skurdus ir labai pigus.  Tarp šių sluoksnių išsidėsto ir kiti – tai miestas, turtingieji valstiečiai, bajorai, vienokie ar kitokie kitataučiai žmonės, kurie gyveno šiame regione. Turbūt tokių sluoksnių būtų galima priskaičiuoti ir daugiau, tad nevertėtų taip drąsiai išskirti tik aukštesniosios ir žemiausios virtuvės.

- Kokie dažniausiai patiekalai vyravo ant didikų stalo? Ar jų virtuvėje ryškus kitų šalių virtuvių poveikis?

- Yra geras XIII a. pasakymas - vieno arabų išminčiaus buvo paklausta kaip reikia maitintis, kad būtum sveikas ir ilgai gyventum. Šis atsakęs, kad turtingas tegu maitinasi tada, kada nori ir tai, ką nori, o neturtingas tegu valgo tada, kada turi ir ką turi. Taigi iš tikrųjų diduomenė buvo ta grupė, kuri galėjo valgyti tikrai kada nori ir ką nori, tačiau taip nedarė dėl vienų ar kitų priežasčių. Mes galime kalbėti apie dvi diduomenės virtuves – kasdienis maistas ir puotos. Kasdienis maistas išaugo iš tos pačios vidutinės klimato juostos, sėslių žemdirbių ir gyvulių augintojų virtuvės. Kasdienę virtuvę sudarė tie augalai ir gyvūnai, kurie buvo auginami mūsų kraštuose. Tik didikų kasdienė virtuvė buvo pagerinta, nes mėsą galėjo valgyti kada tik norėjo, o ir maistą jiems ruošė profesionalai. Puotos patiekalai priklausė visai kitokiai virtuvei. Joje buvo daug importo ir vyravo labai didelės mados kaip ir architektūroje ar rūbuose. Jei europinėje dalyje vyravo barokas, tai ir ant stalo turėjo taip būti. Tik puotos virtuvėje daugelis dalykų buvo sunkiai priimtini. Kai Bona Sforza d’Aragona atvežė į Lietuvą itališką kultūrą,, kurioje pagrindinis gėrimas buvo sausas vynas, tai daugeliui tai buvo neskanu, todėl įsivyravo mada šį vyną saldinti cukrumi. Tai būdavo daroma tam, kad tu galėtum su malonumu gerti vyną, nes tavo statusas to reikalavo. Todėl labiau plito saldūs vynai kaip Malvazija.

- Valstietiškoje virtuvėje itin vyrauja lengvi patiekalai, kurie panašūs į dabartinius užkandžius. Kodėl?

- Valstiečių virtuvėje pagrindinis užkandis visada buvo lašiniai su duona ir svogūnu. Apskritai, valstiečių virtuvė buvo visiškai priklausoma nuo žemės derlingumo ir gyvulių prieaugio. O kaip žinia visa tai dažnai buvo menkas reikalas. Valstiečių maistas buvo kuklus ir kalba ėjo apie tai, ką tu tuo metu turi – jei turi sūrio, tai jį įsimeti ir užkandžiauji. Žinoma, šaltu metu reikėjo ir sunkesnio maisto, todėl vyrauja šilti ir riebūs užkandžiai. Pagrinde viskas priklausė nuo sezoniškumo.

- Ar buvo leidžiamos receptų, kulinarijos knygos? Ar daug jų išliko?

- Iš senųjų laikų receptų knygų yra išlikę nedaug. Seniausia receptų knyga išleista ATR buvo XVII a. Stanislovo Černeckio. Taip pat yra išlikusi rankraštinė Radvilų dvaro virėjo užrašų knyga. Iš XVIII a. yra išlikę dar keletas knygų, tačiau daugiausiai yra iš XIX a. Senųjų receptų knygų specifika yra ta, kad jas rašė vienas virtuvės šefas kitam šefui. Receptuose dažniausiai būdavo duodama tik idėja, o ne kiek ir kokiu eiliškumu ką dėti. Viskas buvo pasakoma pora sakinių, nes rašė profesionalas profesionalui. Jei norėtume dabar atkurti kokį nors receptą iš tų laikų knygų, tai vertėtų ilgai eksperimentuoti.

- Reikėtų nepamiršti ir viešojo maitinimo. Tai neabejotinai originali kulinarinė kultūra. Kada atsirado ir ką davė ši kulinarinė kultūra kulinarijai?

- Viešasis maitinimas atsiranda su keliavimu ir nukreiptas ne į vietinius gyventojus, o į tuos, kurie keliauja ir neturi kur pavalgyti. Smuklės, karčemos, užvažiuojamieji namai kūrėsi kelių sankryžose. Pati viešojo maitinimo logika labai panaši į dabartinę – žmogus turi pavalgyti sočiai ir pigiai. Pačio viešojo maitinimo pagrindas yra ta pati bazinė virtuvė, kuri priklauso nuo savuose kraštuose auginamų augalų ir gyvūnų. Tuometinėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje smuklės ir karčemos pasižymėjo konservatyvumu ir palyginus europiniu lygiu buvo labai prastos. Net XVII – XVIII a. keliautojai itin pažymi ATR smuklių ir karčemų prastumą.

Eglė Morkūnaitė

Rodyk draugams

Talka Rokiškio dvare

Gegužės 10 dieną visi kviečiami į Rokiškio dvarą. Ten bus organizuojama talka dvaro aplinkos sutvarkymui.

Sausio mėnesį buvo pabaigtas projektas ,,Rokiškio dvaro sodybos kumetyno pritaikymas turizmo reikmėms”.  Jo metu buvo atnaujintas Rokiškio dvaro kumetynas. Tai yra istorinis kumečių - dvaro darbininkų, gyvenamasis namas. Čia įsikurs Aukštaitijos dailės galerija. Įrengtose ekspozicijų salėse bus organizuojamos parodos, vykdomos edukacinės programos. Taip pat bus galima įsigyti amatininkų darbų.

Sutvarkytas kumetynas yra naujas traukos objektas Rokiškio dvarui, kurį aplanko nemažai turistų. Beje, šis dvaras, 2011 metais gavo Europos sąjungos apdovanojimą ,,Eden 2011″ kaip patraukliausia turistinė vieta Lietuvoje.

Taigi, prisidėti prie dvaro aplinkos gražinimo kviečiami visi žmonės norintys puoselėti Lietuvos paveldą.

Vaida I.

Rodyk draugams

VAITKUŠKIO DVARAS

Vaitkuškio dvaro sodyba yra Vaitkuškio kaime, Pabaisko seniūnijoje, Ukmergės rajone. Gyvenvietė yra šalia magistralės Vilnius - Panevėžys. Iki šių dienų išlikę 6 dvaro laikotarpio statiniai, jų liekanos ar kiti objektai: rūmų bokštas, arklidžių griuvėsiai, vartų fragmentai ir betoninė tvora, tvarto griuvėsiai, daržinė, rūsiai. Objekto architektūrinė, statybinė, eksploatacinė visuma formavosi XIX a. II pusėje - XX a. pradžioje.
XVI a. Vaitkuškio apylinkės vadinosi Antakalniu arba Deltuvos Antakalniu ir priklausė Andraškai. Jam mirus Vaitkuškį paveldėjo sūnus Vaitkus. Nuo asmenvardžio Vaitkus ir kilo kaimo bei dvaro pavadinimas.
Po Vaitkaus dvaras priklausė įvairių giminių atstovams: Kšemencui, Mednikiui, Volkui, Okuškai, Skorulskiui. Pastarieji XVIII a. pastatė dvaro rūmus. Jie buvo mūriniai, klasicistinio stiliaus. Šis pastatas stovėjo iki XIX a. vidurio. XVIII a. pabaigoje dvaras atiteko Mykolui Kosakovskiui (1733 - 1798 m.). Vėliau dvaro valdytoju tapo J. D. Kosakovskio sūnus Stanislovas Feliksas Čėsna Kosakovskis (1795 - 1872 m.). 1829 m. jis vedė Aleksandrą de Leval (1811 - 1886 m.). Jų santykiai aprašomi net romanuose. Laimono Inio novelių romane Paslaptį žino tik moterys, pasakojama apie Aleksandros de Leval Kosakovskos didelę meilę vyrui, dvarininkų neaprėpiamus valdų plotus. A. de Leval Kosakovska artimai bendravo su prancūzu Viktoru Alfredu De Vinji (1797 - 1863 m.). Jis laikomas vienu iš didžiausių romantizmo mąstytojų. Įdomu tai, kad A. de Vinji sukūrė poemą ,,Vanda”, kurią paskyrė grafienei A. de Leval Kosakovskai. Išlikę jo laiškai siųsti į Vaitkuškio dvarą.
1857 m. pagal paties Stanislovo Felikso Čėsnos Kosakovskio parengtą projektą, buvo pradėtas rūmų perstatinėjimas. S. F. Č. Kosakovskis buvo rūpestingas dvarininkas. Nuo 1820 m. savo valdose jis palengvino baudžiavos sąlygas, sutrumpindamas darbo dienų skaičių, bei panaikindamas kai kurias valstiečių prievoles, duokles. Taip pat jis įvedė valstiečių teismus, kuriuose teisėjai buvo renkami iš pačių valstiečių. S. F. Č. Kosakovskis rūpinosi valstiečių gerove, kaimuose kūrė mokyklas, senelių namus, ligonines1862 m. S. F. Č. Kosakovskis dvarą perdavė sūnui Stanislovui Kazimierui Kosakovskiui (1837 - 1905 m.). Tačiau jis nebuvo toks rūpestingas, kaip tėvas. Valstiečiai vis skųsdavosi, kad iš jų buvo atiminėjamos pievos, ganyklos ir žemė buvo nuolat mažinama. 1905 m. mirus S. K. Kosakovskiui, Vaitkuškį paveldėjo jo jauniausias sūnus iš trečiosios santuokos Jonas Eustachijus Kosakovskis (1900 - 1979 m.). Tuomet jis buvo nepilnametis, todėl iki Pirmojo pasaulinio karo ūkį valdė A. Kosakovskienė, M. A. Broel-Pliateris ir M. Michailovskis.
1921 m. J. E. Kosakovskio patikėtinis S. Michailovskis leido rūmus naudoti vaikų prieglaudai, su sąlyga, kad jie bus remontuoti, o savininkui pareikalavus bus grąžinti. 1923 m. rūmus perėmė valstybė, o savininkui paliko 55 ha žemės plotą. 1923 m. dvaro rūmai atiteko Krašto apsaugos ministerijai. Tuo metu juose buvo įkurdintas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino I-ojo pėstininkų pulko III-asis batalionas. Netrukus jie persikėlė į Ukmergėje pastatytas naujas kareivines. Tuomet miesto savivaldybė prašė patalpas perduoti jai, kad galėtų įkurti globos namus, tačiau jų buvo atsisakyta. Rūmai buvo labai prastos būklės ir reikėjo daug lėšų jiems remontuoti, tikriausiai dėl šios priežasties jų ir atsisakė. 1933 m. rūmai buvo sugrąžinti J. E. Kosakovskiui, kuris Vaitkuškio dvarą oficialiai valdė iki 1940 m. Žinoma, kad 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dvare buvo apgyvendinti Lenkijos kareiviai, o 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. Vaitkuškio dvare 1941 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais naciai buvę įkūrę žydų getą iš kur jie buvo varomi į Pivonijos mišką ir ten nužudomi.
Vaitkuškio rūmai buvo statomi 1857 - 1862 m. Rūmų statybos metu S. K. Kosakovskiui talkino architektas B. Pavlovskis. Rezidencija buvo neogotikinio stiliaus, dviejų aukštų, su 3 aukštų anglų gotikos stiliaus bokštu. Ji atrodė turtingai ir prašmatniai. Bokštai ir sienos puošti kuorais. Rūmų langai, angos ir apvadai anglų gotikos stiliaus. Antrojo pasaulinio karo metais rūmai smarkiai nukentėjo. Pokario metais jie buvo apleisti ir vis nyko, o 1963 m. buvo visiškai nugriauti. Šiuo metu išlikęs tik rūmų bokštas.
Šiuo metu, Vaitkuškio dvaras yra privatizuotas. Nors dvaro rūmų ir neišlikę, tačiau jo aplinka yra prižiūrima. Teritorija aptverta tvora.

Vaida I.

Rodyk draugams

Medininkų pilis atvers duris lankytojams

Netrukus bus baigtas ,,Medininkų pilies pritaikymo turizmo reikmėms” projekto įgyvendinimas. Jau šią vasarą pilis atvers duris lankytojams.
Pilies renovacijai ir pritaikymui lankytojams buvo skirta 8 mln. litų iš Europos Sąjungos. Projekto metu buvo rekonstruotas šiaurės rytų bokštas, jame įrengtos techninės, administracinės patalpos bei ekspozicijų salės. Restauruojama ginybinė siena, vartai, tvarkoma aplinka. Atkurtas ūkinis priestatas.
Medininkų pilis yra XV a. statinys. Ji pati seniausia, didžiausia aptvarinė pilis visame Pabaltijyje. Sutvarkyta pilis taps svarbiu turizmo traukos centru, pristatančiu viduramžius Lietuvoje.

Vaida I.

Rodyk draugams

Sovietinis svetimkūnis kursto nesantaiką

2012-eji – muziejų metai. Šia proga Kretingos muziejus vykdo projektą: „Kretingos dvaro sodybos paminklų pastatų renovacija ir pritaikymas turizmui“. Siekiama atkurti XIX a. dvaro sodybos vaizdą. Kyla nesantaika dėl sovietmečiu prie dvaro rūmų pastatyto silikatinių plytų priestato. Muziejaus vadovai siekia jį nugriauti, savininkai – nesutinka.

Keletą metų priestatas stovėjo beveik tuščias, dabar jis tapo reikalingas Klaipėdos valstybinei kolegijai. Parengtas specialus paminklosauginis planas tiktai šių pastatų jungties nugriovimui. Kultūros paveldo departamentas teisinio pagrindo priversti savininkus nugriauti priestatą neturi, kadangi tai sovietmečiu, valstybės leidimu pastatytas priestatas.

Kadangi siekiama dvarui suteikti XIX amžiaus dvasią – sovietmečiu statytos, dvaro parke esančios Klaipėdos valstybinės kolegijos patalpos netinka. Anot muziejaus direktorės jos turi būti nugriautos. Kolegijos savininkai sutiktų išsikelti jei būtų skiriamos nujos kolegijai tinkamos patalpos.

Be priestato, kuris tiesiogiai sujungtas su dvaro rūmais parke yra garažai, neveikianti katilinė, bendrabučiai, gyvenamieji namai ir transformatorinės.

Tomas Paulius

Rodyk draugams

Sapiegų rūmų atgimimas

Prabangūs Vilniaus Sapiegų rūmai buvo pastatyti 1689 - 1692 m. Kazimiero Sapiegos pastangomis. Tai buvo prašmatni ir didinga rezidencija, tačiau metams bėgant ji keitėsi ir ėmė nykti.
2011 m. buvo patvirtintas Sapiegų rūmų restauravimo projektas. Tačiau, jis sulaukė iš visuomenės daug kritikos bei įvairių diskusijų. Visų pirma, buvo priekaištaujama dėl neišsamaus bei nekokybiško projekto pristatymo visuomenei. Taip pat, abejojama dėl rūmų atkūrimo autentiškumo, nes turima ikonografinė medžiaga yra gana skurdi. Yra įvairių nuomonių dėl jų atgaivinimo - vieni smerkia, kiti pritaria. Vis dėlto baiminamasi, kad lėšos nebūtų panaudotos veltui. Tiesa, visuomenei kelia nerimą ir tas faktas, jog nėra viso projekto finansavimo bei darbų strategijos. Beje, dar iki šiol nežinoma, kokia bus atstatytų rūmų paskirtis.
Pirmasis Sapiegų rūmų restauravimo etapas truks iki 2014 m. Jam įgyvendinti skirta apie 8 milijonai litų ES struktūrinės paramos lėšų.

Tikimasi, kad restauruoti Sapiegų rūmai atskleis istorinę jų vertę.

Vaida I.

Rodyk draugams

Antrojo „stiklainio“ Kaune nebus!

2012 metų, kovo 22 d. buvo patenkintas Kauno apygardos prokuratūros prašymas ir panaikintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus leidimą ant Laisvės al. 30 namo statyti stiklinį antstatą.

Kilus skandalui dėl stiklinio antstato ant Laisvės al. 90 istorinio namo, Kultūros Paveldo Departamentas (KPD) ėmė tikrinti pastaraisiais metais Kaune suderintus ir rengiamus derinti detaliuosius planus. Patikrinimo metu buvo surastas dar vienas projektas, kuriuo Laisvės alėjoje leista stikliniu antstatu aukštinti dar vieną seną namą, stovintį ant Laisvės alėjos ir Nepriklausomybės aikštės kampo, Kauno soboro kaimynystėje. Projektą ketinta finansuoti Europos Sąjungos lėšomis. Leidimas pasirašytas buvusios KPD Kauno teritorinio padalinio vedėjos I.Vaškelienės.

Departamentas informavo LVPA, kad Laisvės al. 30/Nepriklausomybės a.1 esantis pastatas yra valstybės saugomos kultūros vertybės - Kauno miesto istorinės Naujamiesčio dalies - sudėtinis elementas, kurio tūrinė erdvinė kompozicija, aukštų išplanavimas, fasadų kompozicija ir kt. yra saugomi. Todėl KPD nesutikdami su projekto vykdymu, kreipėsi į prokurorus dėl viešojo intereso gynimo.

Šaltinis: http://www.kpd.lt

Ana Rus

Rodyk draugams

Teismas dėl Kauno “stiklainio”

Teisiami Kauno paveldosaugininkai ir buvusi jų vadovė, dėl vadinamojo „stiklainio” Laisvės alėjoje Kaune.

Prokurorai teigia, kad duomenų, jog valdininkai tinkamai neatliko savo pareigų, surinkę užtektinai, praneša LTV Naujienų tarnyba. Kaltinamieji prisipažysta klydę.
Teisiamųjų suole buvusi Kultūros paveldo departamento Kauno padalinio vadovė Irena Vaškelienė, inspektorius Liutauras Tarbūnas, specialistė Rymantė Gudienė. Kaltinami neatlikę savo tiesioginių pareigų, pakeitę kultūrinio paveldo tūrį ir architektūrą.
Teismui I. Vaškelienė teigė apsieisianti be advokato. „Aš žinau, kad nieko nepažeidžiau, tai yra, kategoriškai tvirtinu, kad aš nieko nepažeidžiau - absoliučiai”, - tvirtino I. Vaškelienė, buvusi Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vedėja.
Minėti asmenys, įrodžius jų kaltę, gali netekti darbo bei jiems gresia bauda ir net dviejų metų laisvės atėmimas.
„Nebuvo laikytasi [teisės aktų] derinant visus leidimus - statybos taip pat. Nė vienas iš kaltinamųjų neprisipažino kaltu, jie turi savo nuomonę ir gali būti taip, kad teismas nuspręs, kad ir jų nuomonė yra teisinga”, - teigė prokuroras Marius Kuzminovas.
Kitoje byloje prokurorai ginantys viešuosius interesus, siekia, kad stiklinis antstatas būtų nugriausta.

Šaltinis: Bernardinai.lt

Ana Rus

Rodyk draugams

LDK pėdsakais Rytų Europoje

Jau nuo XIV pab. – XV a.  pr. Lietuvos valstybė turėjo bendrateritorinius siekius su Baltarusija, Ukraina, bei dalim Lenkijos ir Rusijos. Visa tai tęsėsi iki pat XX a., kada susidarė dabartinė Rytų Lietuvos siena. Lietuva, Baltarusija, Ukraina, Lenkija, Rusija – visos šios valstybės neatsiejamai turi bendrą praeitį. Už šiandieninės Lietuvos valstybės ribų liko nemažos teritorijos, kuriuose iki šiol išliko ne viena LDK paveldo vertybė.

Paveldo vertybės pačios įvairiausios: architektūriniai paminklai, karo trofėjai, meno dirbiniai ir pn. Visos jos ne sykį buvo grobstomos svetimšalių okupantų, nemažai vertybių jau sunaikintos. Visas LDK palikimas yra labai svarbus, kaip istorinis pretekstas šiandieniniam tautų bendravimui.

Šiandien Lietuvoje tema apie LDK paveldą kaimyninėse šalyse yra labai aktuali ir svarbi. Jau 2009 m. buvo pradėtas įgyvendinti Istorinės atminties akademijos projektas LDK tradicijos atmintis ir paveldo lobynas – Lietuvos Rytų kaimynystės politikai ir regiono visuomenių bendradarbiavimui”, kurio sudėtinė dalis yra internetinis portalas www.mdl.lt - Magnus Ducatus Lithuaniae” – skirtas LDK ir apimantis šalis, turinčias bendrą istorinį paveldą – Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą, Lenkiją ir Rusiją. Tačiau tai yra tik vienas iš nedaugelio pavyzdžių, kuriais siekiama pagilinti žinias apie architektūrinį paveldą kaimynėsnese šalyse. Reikia pripažinti, jog rusiškų ir baltarusiškų darbų šia tematika yra kur kas daugiau, nei lietuviškų, todėl plačiau ir giliau šią temą išnagrinėti yra labai svarbu.

Rodyk draugams