BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atgimstantys Šakių krašto dvarai

Lietuvoje vis svarbesnis tampa dvarų paveldas, tai I. Semaškaitė leidžia knygas viena po kitos, tai vyriausybė rengia programas, kad išsaugotų šį palikimą ir integruotų į visuomenės kultūrinį gyvenimą. Taigi, šiame straipsnelyje nekankinsiu jūsų su ilgomis dvarų istorijomis, tiesiog pasiūlysiu į kokius dvarus galima užsukti, aplankant Suvalkijos kraštą.

Gelgaudiškio dvaras

Gelgaudiškio dvaras

Ant aukšto Nemuno kranto įsikūręs Gelgaudiškio dvaro ansamblis. Tai vienas seniausių, o kartu ir žymiausių dvarų Suvalkijos dvarų. XVI a. dvaro sodyba ir šios žemės priklausė garsiai LDK giminei Sapiegoms, o dabartiniai neoklasicistiniai dvaro rūmai iškilo XIX amžiuje baronui G. Koideliui rekonstruojant dvaro ūkį. Taigi kuo garsus Gelgaudiškio dvaras?
Čia prie Gelgaudiškio dvaro 1972 m. buvo filmuojamos kai kurios scenos Lietuvos televizijos filmui „Tadas Blinda”. Gelgaudiškio dvaro rūmus supa vienas didžiausių Lietuvos dvarų parkų. Parke daug įdomių, legendomis apipintų objektų: Asesoriaus kapas, Velnio kalnas, Žvaigždė.
„Žvaigždė”. Tai aikštelė, iš kurios taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos. Pasakojama, kad dvarininkai medžioklių metu šioje vietoje pietaudavo ir tuo pačiu stebėdavo perbėgančius žvėris.
„Asesoriaus kapas”. Legenda pasakoja, kad čia palaidotas dvaro asesorius (teisėjas), kuris skirdavęs griežtas bausmes baudžiauninkams ir dažnai pats jas vykdydavęs. Vėliau žmonės pastebėjo, kad asesorius pasikeitė, pradėjo skirti mažesnes bausmes. Greitai išaiškėjo, kad jis įsimylėjęs baudžiauninkę. Tačiau dėl luomų skirtumo santuoka su baudžiauninke buvusi neįmanoma. Šioje vietoje asesorius sielvarto apimtas nusižudė, prieš tai nužudęs žirgą ir užmušęs šunį. Teisėjas buvęs labai turtingas. Čia aukso ieškotojai ne kartą slapta kasė duobes, ieškodami asesoriaus auksinės kardo makšties ir diržo sagties.
„Velnio kalnas”. Tai įspūdinga, daugelyje legendų minima stačiais šlaitais kalva. Šio kalno pavadinimo kilmę aiškina legendos. Viena - kad baudžiavos laikais pietinėje kalno pusėje buvusi dirbama dvaro žemė, kurią baudžiauninkai mediniais arklais sunkiai įdirbdavo. Kai baudžiauninkus siųsdavo arti šią žemę, jie sakydavę: „ir vėl į tą velnio kalną”. Kita legenda - kad ir baudžiavos laikais šį gražų kalną mėgdavę dvarininkai. Čia rengdavę iškylas, puotas. Baudžiauninkai, matydami iškylaujančius ponus, sakydavę: „ir vėl tie velniai puotauja”. Vėliau ši vieta pradėta vadinti Velnio kalnu.
Gelgaudiškio dvaras šiuo metu restauruojamas, bandoma jį prikelti antrajam gyvenimui. Ypač aktyvi yra Gelgaudiškio miestelio bendruomenė, kuri parke rengia įvarius teatralizuotus renginius, tvarko aplinką.

Zyplių dvaras

Zyplių dvaras

Zyplių dvaras - tai vienas iš nedaugelio iš užmaršties besikeliantis dvaras. 2012 m. rugsėjo mėnesį buvo iškilmingai atidaromi reprezentacinės dalies neobarokiniai Zyplių dvaro ansamblio centriniai rūmai. Zyplių dvaras tapęs etninės kultūros bei sklaidos centru. Čia vyksta įvairūs renginiai: spektakliai, koncertai, plenerai, stovyklos.
Buvusiose dvaro arklidėse yra įrengta Zyplių dvaro galerija, čia nuolat eksponuojama daug meno dirbinių: paveikslų, rankdarbių, medžio, akmens skulptūrų, keramikos, kalvystės, stiklo dirbinių, įspūdingi sodai, kaukės.
Tarkim, „Zyplių Žiogai” - tai tradicinis tarptautinis tautodailininkų pleneras. Vyksta kiekvienų metų liepos pabaigoje. Dvaro bendruomenė šį renginį tituluoja kaip patį svarbiausią visų metų kultūrinės veiklos įvykį.
Taigi, visus kviečiu apsilankyti šiuose dvaruose bei praleisti puikiai laiką, besivaikščiojant po didelius dvarų parkus bei galbūt sudalyvaujant ir rengiamoje šventėje.

Indrė

Rodyk draugams

Kiek kainuoja poilsis Lietuvoje ir ar teisingai visi keliai vasarą veda į Palangą?

Termometro stulpeliui kylant vis aukščiau ir aukščiau, norom nenorom mintys pradeda suktis apie atostogas. Kiekvienas savo poilsį planuoja atsižvelgdamas į poreikius ir ypač – į finansines galimybes. Vis dažniau galima išgirsti žmonių atsiliepimų apie tai, kad poilsis Lietuvoje esti labai brangus ir esą už panašią kainą galima pailsėti užsienyje. Straipsnyje neanalizuosiu poilsio užsienyje privalumų ir trūkumų, mano tikslas parodyti, kad ir Lietuvoje yra kur pailsėti bei ką pamatyti.
Mėgstamiausias ir, turbūt, nesuklysčiau sakydama, kad populiariausias kurortinis miestas Lietuvoje – Palanga yra labiausiai mėgstama jaunimo, kuris ieško ne ramaus poilsio, o nepamirštamų vasaros įspūdžių, į kuriuos įeina naktinės šėlionės klubuose, išgerti keli kibirai „skiesto“ alaus, „nekalti“ vasaros romanai ir kt. Nakvynės, kurią primygtinai Jums siūlo dar autobusų stotyje laukiančios smulkiojo verslo atstovės, kaina parai prasideda nuo 25-30 Lt. vienam asmeniui už mažą, kukliai įrengtą kambarėlį. Aišku, penkių žvaigždučių viešbutyje galima sumokėti ir iki 2500 Lt. už parą. Išlaidos maistui taip pat priklauso nuo poreikių: kas atsiveža iš namų, kas netingi laukti ilgose eilėse Maxima ar IKI parduotuvėse ir vėliau gamintis namie, o kas pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti eina į kavines ar restoranus (vidutiniškai už pietų porciją 2012 m. vasarą reikėjo mokėti apie 12 Lt.). Visos kitos išlaidos priklauso nuo to, kiek sau leisite pramogauti. Jau nekalbu apie naktinių klubų ir koncertų kainas ar apie tai, kiek reikėtų „pakloti“ už saskaitą bare, jei norėtumėte taip „nuo širdies“ atsipalaiduoti ir alkoholiu „nuplauti“ per visus darbo mėnesius suskaupusį sielvartą . Čia papildomai reikės mokėti ir už pasivažinėjimą dviračiu, ir už atrakcionus, ir už foto su papūgėle. Neseniai įvedė „pagalvės“ mokestį, gretai, matyt, mokėsim ir už jodu prisotintą orą.
Kita kategorija žmonių, pavargusių nuo CO2 užterštų miestų, triukšmo ir žmonių, renkasi ramų poilsį kaimo turizmo sodybose. Kaip pavyzdį norėčiau pateikti Lietuvos kultūros sostine 2012 m. buvusius Anykščius, kuriuose teko apsilankyti. Ten studentas už 35 Lt. parai gali apsistoti jaukiai įrengtame namelyje prie Rubikių ežero kranto. Su įrengta virtuvėle, tualetu. Lauke - pirtis ir dušai, įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, galima pažaisti krepšinį, tinklinį. O labiausiai nustebino tai, kad į kaina įskaičiuoti vandens dviračiai, valtis (nors kitur už pusvalandį tokios pramogos tenka pakloti apie 20 Lt.). Jei nesate vien pasyvaus poilsio šalininkas ir norite kažką pamatyti, informaciją apie lankytinus objektus Jums noriai suteiks Anykščių turizmo informacijos centro darbuotojai (išbandytas reikalas).
Jei miegas su visais patogumais Jums nėra būtinumas, tai tada kuprinę ant pečių ir į trasą! Miego po atviru dangumi dar niekas neapmokestino . Keliauti galima autobusu, pėsčiomis, dviračiu.. Ką pamatyti tikrai yra: Tytuvėnų, Pavilnių, Nemuno kilpų, Labanoro ir kt. regioniniai parkai. Dėmesio verti ne tik didžiųjų miestų, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, bet ir mažesnių miestų senamiesčiai bei daugybė architektūrinio paveldo palikimo. Trumpai tariant, pamatyti tikrai yra ką ir nėra reikalo koncentruotis į vienintelį kurortinį miestą – Palangą. Lietuvoje yra daugybė vietų, kur galima pigiai ir turiningai pailsėti.

Aistė Kundrotaitė

Rodyk draugams

Ir Kaune galima gyventi…?

Naujasis Kauno miesto herbas

Naujasis Kauno miesto herbas

Kaunas - vienas seniausių Lietuvos miestų, 1408 metais gavęs Magdeburgo teises, antras pagal dydį miestas, kažkada buvęs laikinąja sostine, tarpukariu tapęs svarbiausiu Lietuvos mokslo, pramonės, kultūros ir švietimo centru. Būtent čia 1941 metais birželio 22 dieną prasidėjo LAF organizuotas sukilimas prieš okupacinį rėžimą, buvo sudaryta Laikinoji vyriausybė, kuri paskelbė atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Tačiau ne apie Kauno istoriją noriu čia kalbėti. Visą gyvenimą gyvenus šiame mieste niekada rimtai negalvojau, jog kitų Lietuvos miestų ir net kaimų gyventojai turi susidarę ne kokią nuomonę apie jį. Tik atvažiavusi į Vilnių supratau, kokia tautos nuomonė apie mano mylimą miestą ir kauniečius. Girdėjau juokus apie tai, kad aptvėrus Kauną, pastačius sargybinius - visi žinotų, už ką sėdi, tai, kad Vilnius turi Vilniaus banką, Šiauliai - Šiaulių banką, o va Kaunas - Ūkio banką (deja ir tuo dabar pasigirti nebegali). Jei atsakydavau, kad Kaunas bent jau visą laiką buvo Lietuvos sudėty, man atkirsdavo, kad jo niekas nenorėjo imti. Susilaukiau klausimų ir apie tai, ar Kauno mokyklose reikia pirktis treningą, kaip uniformą, ar jį duoda nemokamai. Apie Kauno kelių būklę net neverta kalbėti, nes internete mirga nuo demotyvacijų ir juokelių šia tema. Kažkas net herbą pakoregavo - tauras duobėje daug geriau atspindi Kauno veidą. O kažin kodėl kalėdinė eglutė iš butelių visiems užkliuvo - juk pateko į Guinneso rekordų knygą. Net jei Kaunas su savo “Ir Kaune gyventi galima” reklamomis pats prašosi būti pašiepiamas, galbūt kaikuriuose rajonuose tinka ir posakis, jog Kaune gyvena labai sportiški žmonės - arba juos vejasi arba jie veja. Kaunas yra mano mylimas miestas su visais Žalgirio, Garliavos ar kitais skandalais, su visomis tomis duobėmis ir sportininkais. Kaune bent jau neturiu bijotii, jog paklausus gatvėje kelio, turėsiu naudotis lenkų - rusų žodynu.

Taigi, manau kiekvienas turi didžiuotis iš kur kilo - ar tai būtų Kaunas, Vilnius, kaimas ar net Panevėžys, nesvarbu kokią nuomonę žmonės yra susidarę. Reikia mokėti pasijuokti ir iš savęs - juk juokas ilgina gyvenimą.

I. Brazauskaitė

Rodyk draugams

Modernizmo maestro Gaudi

Antonis Gaudi (1852-1926) - tarptautinio pripažinimo sulaukęs katalonų architektas, modernizmo krypties atstovas, kurio visuomeniniu palikimu gali didžiuotis šių dienų Katalonijos sostinė.

Antoni Gaudi fotografija 1878 m.

Antoni Gaudi fotografija (1878 m. )

Gamta pagrindinis įkvepėjas
Antonis gimė XIX a. vid. nedideliame Reuso miestelyje Katalonijoje, amatininko Frančesko ir Antonijos Kornetės-Gaudi šeimoje. Nuo vaikystės buvo ligotas - sirgo reumatu, ko pasekmėje sekė problemos dėl sąnarių. Dėl to vaikystėje mažai žaisdavo su bendraamžiais kieme, dažniai lankėsi tėvo dirbtuvėse. Čia jam susiformavo erdvės pajučio supratimas. Visą savo gyvenimą taip ir nesurado antrosios pusės. Įgimtas sveikatos sutrikimas netrukdė jo ilgiems, vienišiems pasivaikščiojimams, kurie jį lydėjo visą gyvenimą. Tačiau buvo ir teigiama pusė, nes liga parodė jam vieną pagrindinį jo kūrybos įkvėpimo šaltinių - gamtą. Baigęs architektūros mokyklą dėmesį atkreipė į E. Salo, Dž. Reskino, F. Viljaro idėjas. Jaunojo architekto gyvenime svarbus Eusebijaus Guelio pasirodymas. Jiedu susitiko Paryžiuje per vykusią Pasaulinę parodą 1878 m. Turtingasis Katalonijos tektstilės magnatas greitai tapo Antonio draugu. Eusebijus savo lėšomis galėjo išpildyti kiekvieną savo svajonę, kurią Gaudis galėjo realizuoti turėdamas omenyje tai, kad sąmata nėra ribojama. Tad kai kurie šio architekto šedevrai yra dedikuoti Gueliui. Šio meno žmogaus kūrybą galima padalyti į du etapus:
1) Ankstyvąją kūrybą
2) Moderno srovės darbus

Įdomi asmenybė
• Didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido prie jūros, tad visi jo statyti namai gali išvaizda priminti savotiškas smėlio pilis.
• Kuomet studijavo architektūrą Barselonoje, vienas dėstytojų nesuprato kas tai per asmenybė - pamišėlis ar genijus.
• Turėjo ligotas akis - viena buvo toliaregė, kita trumparegė. Tačiau akinių jis nemėgo nešioti ir sakydavo: „Graikai akinių nenešiojo”.
• Nemėgo uždarų ir geometriškai taisyklingų erdvių, vengė tiesių linijų.
• Vištos kiaušinis - jam buvo tobulybės pavyzdys, o dėl savo įsitikinimo kišenėje kurį laiko nešiojosi žalią kiaušinį pusryčiams.
• (!) Pasižymėjo vikrumu - galėjo pagauti beskrendančią musę kaire ranka (!)

Antoni Gaudi portretas 1900 m. (aut. Rikardo Opiso)

Antoni Gaudi portretas 1900 m. (aut. Rikardo Opiso)

Gaudžio Barselona
Antoni Gaudi - tai Barselonos simbolis, kurio unikalūs architektūriniai šedevrai tapo savotišku magnetu miesto svečiams. Gaudi kūryba įvertinta pasauliniu mastu - jo darbai įtraukti į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Visenso namas

Pastatytas pramoninko Manuelio Visenso užsakymu. Tai buvo pirmasis svarbus Gaudi kūrinys. Statymo darbai truko nuo 1878 iki 1888 m. (tačiau pats Gaudi statybų projekto popierius pasirašė 1883 m., tad ši data kai kur pripažįstama kaip statybų pradžios). Kūrinys atspindi keletą skirtingų stilių srovių. Mudechar stilius geriausiai matomas pastato viršutinėje dalyje.

Milo namas

Tai paskutinis šio kūrėjo darbas. Šių dienų ispanų meno tyrinėtojai pripažįsta, kad šis architektūros šedevras yra pilnavertiškai užbaigtas, ir be konkurencijos šiomis dienomis yra vienas geriausių architektūrinio palikimo pavyzdys. Tai keturių aukštų pastatas, kurio statybos apėmė 1906 - 1910 m. laikotarpį. 1980 m. pastatas buvo prastos būklės, tačiau nuo to laiko jis buvo ne kartą restauruojamas, naujai atgimė viduje esančios apleistos spalvų schemos.

Batlo namas

Batlo namas nors originaliai ir nėra Gaudi kūrybos rezultatas, tačiau prie šio statinio jis prisidėjo. 1904 m. gavo laišką iš miesto valdybos, su prašymu restauruoti šį namą. Gaudi sutiko ir rekonstrukcijos atliko su daugybe padėjėju 1904 - 1906 m. Iš jų galima būtų išskirti architektą Chosė Kanaletą, interjero meistrą Chosė Maria Chuchol. Batlo namo išskirtinumas - nepaprasta plastika. Nors prie šio namo ir prisilietė Gaudi rankos, tačiau lyginant su kitais jo kūrybos rezultatais, šis ganėtiškai paprastas. Dabar tai gyvenamasis namas, kurio palėpėje nūnai yra muziejus dedikuotas Gaudi.

Šv. Šeimynos katedra

Statybos darbai buvo pradėti 1883 m. lapkričio mėnesi. Tačiau katedra dar nėra užbaigta, ir dar prie jos bus dirbama gerą dešimtmetį (planuojami baigimo darbai 2026 m., taip pažymint Gaudi 100 - sias mirties metines). Katedros statybos darbams Gaudi paaukojo paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Statybos nebuvo sklandžios, truko lėšų. Gaudi pradėjo eiti prašyti išmaldos prie turtuolių namų, tad katedra kartais vadinta „vargšų”. Po beprasmės Gaudi mirties, 1936 m. katedroje kilo gaisras kuris sunaikino visus autorius kurtus maketus. XX a. vid. pagal išlikusių maketų nuolaužas, katedros tolimesnėmis statybos užsiėmė meistrai Kintanas, Bonetas, Puigas.

Guelio rūmai

Guelio rūmai

Gyvenamasis namas, vienas pirmesnių šio architekto darbų. Rūmų projekte atsispindi dekoratyvinių ir struktūrinių elementų susijungimas, kuris vėliau tapo Gaudi architektūros išskirtiniu bruožu. Šiuo savo darbu architektas ieškojo naujų formų, bei tuo pačiu norėjo atsisakyti ir propoguotos eklektikos. Ant stogo esantys kaminai yra skirtingų formų ir primena apie Guelio parką.

Guelio rūmų kaminai

Guelio rūmų kaminai

Guelio parkas

Pabuvojąs Anglijoje Gaudi nusprendė pastatyti miestą - parką. Tai įvyko 1900 - 1914 m. Šios įdėjos realizavimui Gaudi gavo 15 hektarų šlaito sklypą El Carmel kalvoje (XX a. pr. tai buvo aukščiausias taškas Barselonoje). Tačiau buvo pasinaudota tik 16% visos teritorijos ploto, Guelio prašymu. Darbams buvo pasamdyta 60 žmonių. Parko darbų ciklas vyko greitai - jau 1902 m. atsirado tvora juosianti parko teritoriją su septyniais vartais, vartininko namelis, gausybė viadukų. Guelio parkas pripažintas unikaliu architektūros ir vadinamo „natūralistinio” meno rezultatu. Visi statiniai esantys parko teritorijoje išbaigti, tad kiekvienas yra vertas čia atklydusio lankytojo akių.

Guelio sodyba

Vienas Guelio sodybos pastatų

Vienas Guelio sodybos pastatų

Tai architektūrinis kompleksas esantis Barselonos rajone, Garafe. Tyrinėtojai nustatė, kad kompleksas buvo kūriamas 1884-1887 metais. 1883 m. čia esančią sodybą Eusebijus Guelis nusprendė išpirkti. Sodyboje yra arklidė, apžvalgos aikštelės, vartininko namelis, maniežas, vyno fabrikas (sukurtasGaudi padėjėjo Frančesko Berengua). Vyno fabrike gaminta produkcija buvo eksportuojama laivais į Kubą. Ši sodyba - tai paskutinis Gaudi kūrinys, kuriame jis buvo pasitelkęs mudechar stiliaus detales. 1977 m. buvo vykdomos arklidžių ir maniežo rekonstrukcijos darbai. Šiai dienai originaliomis formomis komplekse gali pasigirti vos keli likę statiniai.

Bellesguard namas

Bellesguard - iš kat. k. „Nuostabus vaizdas”. Tai XX a. pr. modernistinio stiliaus namas. Gaudžiui šį kūrinį padėjo sukurti Joanas Rubio. Statinys terminą Bellesguard (žodis kildinamas iš XV a. buvusios Aragonos karaliaus vasaros rezidencijos) gavo ne šiaip sau - namas stovi pusiaukelėje į Collserola kalną, nuo kurio atsiveria puiki Barselonos panorama.


Igoris Cholupovas

Rodyk draugams

Kultūros sostinė 2012 - lankytojams turintis ką pasiūlyti kampelis

2011 metų gruodžio 9d. Lietuvoje Anykščiai perėmė Lietuvos kultūros sostinės titulą, iš dabar jau buvusios sostinės Šilutės. Visus 2012 metus Anykščiai galės didžiuotis šiuo titulu, na, o nuo ateinančių 2013 metų juo pasipuoš Palanga.

Džiugins renginiais
Rajono vadovybė pareiškė, kad 2012 metų kultūros sostinė bus orientuota į jaunąją publiką. Moksleiviai ir studentai pagal A. Vienuolio legendą „Šventavartė” statys šviesos ir džiazo operą, kurią planuojama parodyti liepos mėnesio 20 - 22 dienomis per miesto šventę. Į renginių sąrašą taip pat bus įtrauka tradicinė „Bėk, bėk žirgeli” šventė, bardų festivalis „Purpurinis vakaras”. Birželį yra numatomas sutartinių festivalis, liaudies šokių festivalis, šieno skulptūrų paroda, šiuolaikinės tautinės mados pristatymas; liepa - žibintų naktis; gruodžio mėnesi yra planuojamas pirmasis Lietuvoje tarmių festivalis. Beje šiemet taip pat bus paminėtos ir A. Žukausko - Vienuolio 130 gimimo metinės, vyks muziejų metų renginiai.
Daugiau apie renginių datas:
http://www.antour.lt/files/lankstukas_internetui.pdf

Pasižymi muziejų gausa
Šių metų kultūros sostinė išties gali pasigirti savo įdomiaisiais muziejais, kurie lankytojams siūlo edukacinių programų įvairaus amžiaus asmenims. A. Baranausko klėtelė - tai etnografinis ir literatūrinis paminklas Anykčiuose, kuris davė pradžią dabartiniam A. Baranausko ir A. Žukausko Vienuolio memorialiniam muziejų kompleksui, kuris buvo įkurtas 1927 m. Klėtelė paprasta, sukalta ąžuoliniais kuoleliais. 1826 m. - data virš durų žyminti pastatymo metus. Anykščiuose taip pat yra ir Bronės Buivydaitės memorialinis namas-muziejus kuriame išsaugota paskutiniųjų rašytojos gyvenimo metų aplinka. Mažajame kambarėlyje eksponuojamos nuotraukos, atspindinčios šios autorės kūrybos kelią. Išlikusi Biliūnų sodyba Niūronyse buvo perstatyta XX a. pr. Šiuo metu tai poeto Jono Biliūno memorialinis muziejus („Laimės žiburys” - tai J. Biliūno įamžinimas pastatytas virš šio klasiko kapo 1958 m. pastatytas antkapis Anykščiuose.) Čia galima išvysti rašytojo knygas, šeimos daiktus. Be šio poeto muziejaus Niūronių kaimas žinomas dar ir dėl Arklio muziejaus. Muziejuje lankytojai kviečiami susipažinti su arklio ir žmogaus šimtmečius besitęsiančią draugyste, pasivažinėti karieta arba pajodinėti. Muziejaus įkūrėjas - profesorius Petras Vasinauskas.

„Ekstrymo” mylėtojai neužmiršti
Anykščiuose yra ką veikti ir vietoje nenustygstantiems asmenims visais metų laikais. Miesto pakraštyje yra įkurtas pasivažinėjimo atrakcionas ant Kalitos kalno - rogučių nusileidimo trasa. Beje galima paminėti ir tai, kad besileidžiantysis nuo kalvos viršūnės gali pasirinkti pats, kokiu greičiu jis tai nori padaryti.

Igoris Cholupovas

Rodyk draugams

Kelionė po nykstantį Stelmužės dvarą

Kelionė po nykstantį Stelmužės dvarą

Stelmužė yra mažas kaimelis Zarasų rajone, jis netoli Latvijos sienos. Stelmužė minima nuo XVI a. 2-osios pusės. Manoma, kad kadaise prie Stelmužės ežero stovėjo Stelmužės pilis. Vėliau čia iškilo Stelmužės dvaras, kurį valdė ne lietuviai: iš pradžių vokiečių baronai Folkerzambai, vėliau rusų caro dvariškiai Valujevai (tarp jų žymiausias - Piotras Valujevas, buvęs net Rusijos ministras pirmininkas), nuo XX a. pradžios - vokiečiai baronai Hanai.
Šis kaimelis garsėja savo unikalios statybos bažnyčia, kuri pastatyta nenaudojant ne vienio vinies, taip pat garsiuoju Stelmužės ąžuolu, kuriam daugiau nei 1500 metų.
Taigi, pakeliaukime po Stelmužės kaimelio istorinės vietas.
Stelmužės bažnyčia ir varpinė
Stelmužės medinė, be vinių suręsta Šv. Kryžiaus bažnytėlė pastatyta 1650 m. dvaro valdytojo Folkerzambo. Pradžioje ji buvo kalvinų bažnyčia, Ilukštės (Latvija) bažnyčios filija, nuo 1808 m. - katalikų. 1880 m. labai apleistas bažnyčios pastatas suremontuotas.
Klasicizmo bruožų turinčiame pastate dominuoja medinis altorius su Nukryžiuotoju ir medžio drožyba puošta sakykla. Altoriaus kompozicijoje vyrauja skulptūrinis dekoras. Jame daug augalinių, figūrinių motyvų, reljefų ir apvaliųjų skulptūrų. Sakyklos viršus ir apačia puošta akanto drožinių juostomis, tarp jų išdėstyti dvylikos apaštalų bareljefai. Įspūdingai atrodo virš sakyklos iškeltas stogelis, kuris grąžintas cherubinais ir dekoratyviniais akanto lapais.
Kai kurios skulptūros padarytos 1713 m. Venstpilio medžio drožybos meistrų.
Vakarinėje šventoriaus dalyje yra darnių proporcijų varpinė, statyta XVII a. viduryje. Pietvakarinėje dalyje ji vienaaukštė, šiaurės rytinėje - dviaukštė. 1873 m. varpinė rekonstruota.
Stelmužės dvaras
Dvaras iškilo XVII a. Stelmužės dvarą valdė ne lietuviai: iš pradžių vokiečių baronai Folkerzambai, vėliau rusų caro dvariškiai Valujevai (tarp jų žymiausias - Piotras Valujevas, buvęs net Rusijos ministras pirmininkas), nuo XX a. pradžios - vokiečiai baronai Hanai.
Parkas
Tarp Stelmužės ežero kranto ir bažnyčios auga valstybės saugomas Stelmužės parkas, kuriame ir auga Stelmužės ąžuolas. Parko plotas ~10 ha. Auga liepos (kai kurių skersmuo daugiau nei 1 m), ąžuolai, guobos, beržai, eglės, uosiai, pušys. Prie ežero gausu gluosnių ir juodalksnių. Introdukuotos didžialapės liepos, sibiriniai maumedžiai, paprastieji kaštonai. Parkas sunyko per I pasaulinį karą, vėliau dalinai atstatytas.
Vergų bokštas
Stelmužės parke, prie Padvarinės (Stelmužės) ežero nuo XIX a. stovi Vergų bokštas - nedidelis akmeninis pastatas, kuriame dvarą valdę vokiečiai Folkerzamai (o vėliau valdė caro dvariškiai Valujevai) kalino baudžiauninkus. Tai keturkampis bokštas, pastatytas iš akmenų, plytų, kalkių ir molio skiedinio, storomis sienomis. Dvarininkai Valujevai ilgai nuo valstiečių slėpė, kad yra panaikinta baudžiava ir bausdavo nuo jos bėgančius žmones.
Stelmužės ąžuolas
Stelmužės ąžuolas - seniausias ir storiausias Lietuvoje augantis ąžuolas, vienas seniausių ąžuolų Europoje. Lietuvos gamtos paminklas. Auga Stelmužės kaime (Imbrado seniūnija, Zarasų rajonas). Ąžuolui apie 1500 metų, jo skersmuo - apie 3,5 metro (kamienui apimti reikia 8-9 vyrų), apimtis prie žemės 13 m, aukštis - 23 metrai
Šiuo metu Stelmužės ąžuolo būklė yra sunki. Senasis medis yra apniktas infekcijų, įvairių rūšių grybų, dumblių ir samanų. Medienos ląstelės pasenusios, sunkiai atsinaujina.
2006 metais buvo skelbiami vieši ketinimai klonuoti Stelmužės ąžuolą Miškų institute, esančiame Girionyse, Kauno raj.

Būtinai apsilankykite Zarasų krašte, bei aplankykite šį maža nuostabų kaimelį!

Agne Zavackaite

Rodyk draugams

Nuo tragedijos iki edukacijos – Kauno IX fortas

Retas kaunietis nežino IX-ojo forto… Nemažam skaičiui lietuvių šie žodžiai asocijuojasi su karu, kalėjimu, žudynėmis. Dėka savo kruvinos istorijos minimas net mokykliniuose istorijos vadovėliuose. Populiarumu Kaune įsikūręs IX-ojo forto muziejus nenusileidžia daugeliui kitų Lietuvos muziejų. Tačiau iki šiol sklandantys gandai šį objektą paverčia išskirtiniu miesto akcentu.

IX fortą, kaip ir kitus mieste esančius fortus, statė galimo Vokietijos puolimo bijanti Rusijos imperija. 1913 m. užsibaigusios statybos nuošalioje Kauno miesto šiaurinėje dalyje, prie tuometinio Kumpės kaimo, užbaigė naujausio tipo gynybinį statinį Rusijos imperijos vakaruose. Dviejų aukštų kareivines, iš vienos pusės visiškai paslėptas po žeme, juosė beveik pusės kilometro ilgio pylimas su gynybine siena bei dar beveik 400 m jungiamųjų tunelių. Patrankų garažai, amunicijos sandėliai, stebėjimo postai, stacionarios patrankų pozicijos bei visa eilė specialios paskirties patalpų kareivinėse - moderniausias fortas Kaune.

Po nesėkmingo Rusijai karo, lietuviai 1924 m. IX fortą pavertė kalėjimu. Kauno Sunkiųjų darbų kalėjimo skyriuje buvo kalinami ne tik žudikai, vagys ir prievartautojai. Čia metus skaičiuodavo ir politiniai kaliniai - komunistai. Tuos laikus mena kareivinių pastatą juosianti raudonų plytų mūro siena su dviem kalėjimo stebėjimo bokšteliais. Drėgme persunktos vidaus sienos mena sunkią tų laikų kalinių dalią. Dar šiurpiau skamba tuo metu sukurtų ir nuobaudoms naudotų vienučių pavadinimai: Šlapiasis, Betoninio maišo arba Kurortinis karceriai. Kalėjimo valdymą pirmosios sovietinės okupacijos metu perėmė NKVD. Todėl greitai kameros užsipildė lietuvių politiniais kaliniais.

Tačiau kruviniausias laikotarpis IX forte, tapęs pagrindine šios vietos etikete - nacistinės Vokietijos okupacija ir prie forto vykę masiniai naikinimai. Lietuvos mastu sunkiai suvokiami skaičius - apie 50 000 gyvybių - tiek likimų nutrūko čia iškastuose grioviuose… Į tuo metu „Įmone 1005-B” pavadintą IX fortą būsimos aukos buvo siunčiamos ne tik iš Kauno geto. Forte buvo kalinami ir veliau šaudomi, žmonės iš Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ukrainos, Rusijos, Turkijos, Serbijos ir kitų šalių. Negana to, karo pabaigoje laukuose vyko masinė įkalčių slėpimo - lavonų deginimo - operacija.

IX forte kurti muziejų užsimota tarybiniais metais. 1959 m. Kauno IX forto muziejus priėmė pirmuosius lankytojus. Pasitelkiant iškraipytus istorijos faktus žmonėms buvo brukama tarybinė propaganda. Lankytojus šiurpino niūrios kalėjimo kameros, tarpduryje pasitinkantis nacių karys. Siekiant kuo stipresnio įspūdžio, muziejaus lankytojams buvo eksponuojami mažiau nei prieš dvidešimtmetį sušaudytų aukų kaulai. Nėra ko stebėtis, jog dar iki šių dienų dažnas vyresnis muziejaus lankytojas pasakoja apie vaikystėje muziejuje patirtą išgąstį ir nuostabą.

Kardinaliai muziejus pasikeitė XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje, Lietuvai išsikovojant laisvę. Visos iki tol buvusios propagandinės ekspozicijos buvo pakeistos. Pagrindinė muziejaus naujovė - daugiau nei 80 metų nuo aplinkinių slėptų forto tunelių atidarymas muziejaus lankytojams. Nuo 1996 m. atidaryti IX forto gynybinės sienos tuneliai vis dar yra populiariausia muziejaus dalis. Nepaisant išsamių ekspozicijų ir laisvai pasiekiamos informacijos, IX fortas yra apipintas įvairiausiais mitais ir legendomis. Keltą iš jų galima nesunkiai sugriauti:
• IX forto ir kitų Kauno fortų tuneliai nėra sujungti tarpusavyje ir jokių, atskiras miesto dalis jungiančių slaptų tunelių nėra;
• IX forto tuneliuose kaliniai tuneliuose nebuvo laikomi, kankinami, žudomi ar deginami jų lavonai;
• Tuneliai nėra giliai po žeme, o tik žemės paviršiuje, ne daug užversti žemėmis.

Tačiau verta pastebėti, jog ne tik siekis pažinti istorija traukia miestiečius į IX fortą. Ryte forto teritorijoje galima išvysti ne vieną rytinę mankštą ir pasibėgiojimą atlikti teritorijoje pasirinkusi sveikuolį. Įvasarojus su rytiniais bėgiotojais automobilių aikštelėje pradės rodytis turistiniai autobusai, nameliai ant ratų ir ankstyviausieji muziejaus lankytojai - kaip taisyklė - užsieniečiai. Nuo vidurdienio parko teritorijoje pasirodo vietinės mamos, tyrame pavasario ore vežimėliuose liūliuojančios vaikus. Gali pamatyti šunis vedžiojančius ir parko taisyklėms taip nusižengiančius miestiečius…

Dar labiau atšilus orams, muziejaus parke bus galima matyti poreles ir kompanijas piknikaujančias ant kilimėlių. Girdėsis muziejaus tvenkinyje besimaudančių vaikų klegesys. Visu šiltuoju metų laiku teritorijoje susirenka su tėvų pagalba aitvarus leidžiantys vaikai, vyresnieji - lavinantys savo nuotolinio valdymo lėktuvėlių pilotavimo gabumus, suaugę - kelia didžiuosius aitvarus, šalia forto esančiame lauke tūpdo oro balionus. Dienos metu netrūksta dviratininkų, o kai policija nemato - ir keturračiais forte “laukus aria” šalia gyvenantys vyrukai…

Visiškai kitoks gyvenimas verda saulei nusileidus: motoroleriais ir automobiliais į muziejaus aikšteles sugūžta jaunimas ne tik pademonstruoti savo turtą, bet ir praleisti laiką… Tabako dūmai ir alkoholio butelių skambesys - įprasta atmosfera muziejaus automobilių stovėjimo aikštelėse. Drąsesnieji vairuotojai plonina savo padangas svylančia guma paišydami aikštelės dangą. Tačiau apie tokius jaunuosius „ratuotus riterius” žino ir kelių patruliai. Ne šiaip sau kas vakarą porą ar trejetą kartų jie užsuka apsidairyti į miesto pakrašty esantį fortą. Atskiro straipsnio verti ir būtų ir kiti, pavyzdžiui meilės nuotykiai, vykstantys IX forto teritorijoje nakties metu…  Atėjus žiemai naktinės linksmybės pasibaigia, tačiau miestiečiai forto taip pat nepamiršta. Iškritus pirmam sniegui susirenka ne tik vaikai, rogutes išbandantys ant karinių forto pylimų, bet ir vyresnieji, kuriems čia atsiveria nemaža erdvė ir kalvos paslidinėti slidėmis.

Negana to, kasmetinės Muziejų šventės proga Kauno IX forte vyksta tarptautinė akcija Muziejų naktys. Muziejaus teritorijoje vyksta istorinės-teatralizuotos Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų kautynių scenos bei demonstruojama autentiška pasaulinių karų ginkluotė. Į fortą suvažiuoja seni kariniai automobiliai, sunkvežimiai bei motociklai, griaudėja sprogimai ir zvimbia kulkos. Panašus renginys numatomas ir šių metų gegužės mėnesio viduryje. Pastarųjų poros metų patirtis rodo, jog pavasario pabaigoje atgyjantis IX fortas tebėra įdomus objektas, galintis pasitarnauti gyvosios istorijos, edukacijos bei laisvalaikio reikmėms.

Autorius R.V.L.

Rodyk draugams

2012m. MUZIEJŲ METAI

VILNIAUS PAVEIKSLŲ GALERIJOJE

Lietuvoje Seimo nutarimu 2012-ieji paskelbti Muziejų metais. Pagrindinis Muziejų metų programos tikslas - atkreipti valstybės ir visuomenės dėmesį į muziejų vykdomą svarbią misiją saugoti kultūros ir istorijos vertybes bei šviesti visuomenę.

Vienas tokių ryškesnių visuomenės švietėjų -  Lietuvos dailės muziejus, Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojantis dvi tarptautines parodos.

  • „Fecit ad vivum. Dailininkų portretai XVI-XVIII amžių Vakarų Europos graviūrose”
  • Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė - pergalės… Sapiegos - valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai”

Paveikslų galerijoje įsikūrusioje Didžioji g. 4., pirmą kartą eksponuojamos savo svarbumu ir unikalumu išsiskiriančios parodos LDM istorijoje.

Naujausioji paroda trunkanti nuo kovo 8 d. iki birželio 10 d. Kviečia lankytojus pamatyti iš Valstybinio Ermitažo muziejaus (Sankt Peterburgas, Rusija) pristatomą - unikalią 100 graviūrų kolekciją. Joje  pasaulinio garso dailininkų Rembranto, Harmenso van Reino, Antonijaus Van Deiko, Žako Kalo, Albrechto Diurerio, Mikeladželo Buonaročio ir daugelio kitų žymiausių XVI-XVIII a. genijų portretų paroda.

Antroji, Sapiegų giminės paroda trunkanti nuo vasario 16 d. iki  gegužės 20 d. Pristato Sapiegų genealogiją, giminės atstovų mecenatystę, fundacijas, kolekcionavimą. Eksponuojama beveik 100 Sapiegų giminės atstovų portretų bei dar dukart tiek unikalių dokumentų ir knygų, Sapiegoms priklausiusių tapybos, tekstilės, grafikos, auksakalystės ir kitų meno kūrinių, ginklų, kitų istorinių relikvijų.

Aplankius šias parodas taip pat galima susipažinti ir su nuolatine paveikslų galerijos ekspozicija. Buvusiuose istoriniuose Chodkevičių rūmuose menančiuose XIX a., eksponuojama XVI-XIX a. Lietuvos autorių tapyba, grafika, skulptūra, mažoji plastika.

E.L.

Rodyk draugams

Pamatyti viduramžius. Toledas.

Toledo panorama

Toledo panorama

Viduramžiai Ispanijoje - šis laikotarpis keliaujančiam arba tiesiog besidominčiam istorija sukelia skirtingus vaizdus apie šį laikotarpį šalyje: vieniems tai metas, kuomet arabai įsiveržė į Ispaniją, antriems - trijų kultūrų laikotarpis.

Toledas - miestas centrinės Ispanijos dalyje. Turintis gilias tradicijas, miestas buvo religinio centro židinys, vaidino svarbų vaidmenį visuomeniniame, religiniame bei kultūriniame gyvenime. Buvusi vestgotų sostinė, atklydus maurams pradėta vadinti Totaitola (Tulaytulah). XI a. krikščionims atsikovojus miestą iš arabų, jis tapo „Trijų kultūrų miestu” - savotišku tolerancijos lopšiu: judėjai, arabai, bei krikščionys gyveno taikiai, toleravo vieni kitus.

Judėjų kvartalas - sakralinio paveldo ir muziejų vieta.
Judėjų kvartalas (juderia - isp.) - vieta, kurioje viduramžiais judėjai plėtojo savo bendruomenę - gyveno bei prekiavo. Klaidžiojant po siauras juderijos gatveles, savotiškai dėl esamos aplinkos, bus galima persikelti ir pajausti viduramžių dvasią, kurią sukuria matoma architektūra - siauros gatvelės, pastatų eksterjero vaizdai, vietos skirtos turistų vizitavimuisi.
Beklaidžiojant po kvartalą galima išvysti „Trijų kultūrų simbolį” - Šv. Mergelės Marijos Baltosios sinagogą - muziejų (Synagogue of Santa Maria la Blanca - angl.). Kodėl tai trijų kultūrų simbolis, atsakymas labai paprastas - sakralinis statinys buvo pastatytas krikščioniškoje žemėje, arabų architektų kuriuo naudojosi judėjai. Kvartale taip pat įkurtas ir ispanų tapytojo, ispaniškojo aukso amžiaus atstovo El Greco muziejus. Jame yra eksponuojami šio kūrėjo darbai, labiausiai akcentuojami yra paskutiniojo jo tapybos laikotarpio darbai. Be šio meninko darbų muziejuje galima išvysti ir kitų artistų darbus. Juderijoje esanti Santo Tome bažnyčia (Iglesia de Santo Tomé - isp.) garsėja būtent El Greco nutapytu paveikslu „Grafo Orgazo laidotuvės” („The Burial of Count Orgaz” - isp.). Bažnyčia pastatyta XII a., renovuota XIV a. Sakralinis pastatas buvo pastatytas ant čia buvusios mečetės liekanų, šalia kurios yra išlikęs XV a. mudechar stiliaus minaretas - varpinė iš akmenų.
Be minėtų vietų, šiame kvartale dar galima aplankyti Kambrono vartus (El Cambron - isp.), seniausią Tolede esančią Transito sinagogą (Sinagoga del Transito - isp.) kurioje yra įsikūręs Separdi muziejus. Jame yra eksponuojami viduramžių žydų kultūros reliktai. Taip pat kvartale galima išvysti krikščionių ir Rekonkistos laimėtojų - monarchų Izabelės ir Ferdinando 1476 m. įkurtą poilsio vietą - San Juano vienuolyną (Monasterio de San Juan de los Reyes - isp.), bei XIV a. pastatytą San Martino tiltą kuris yra virš Tacho (Tajo - isp.) upės. Abejose tilto pusėse stūkso bokštai pristatyti XVI amžiuje.

Nuo šiokiadieninės turgavietės iki pagrindinės miesto aikštės.
Zodocover aikštė (Plaza Zodocover - isp.) nuo 1465 iki 1960 metų, buvo tarsi „miesto scena”, kurioje vykdavo „antradieninė” turgavietė. Aikštė pavadinimą gavo nuo arabiškojo žodžio ad-dawab, kuris reiškia „gyvulių turgavietę”. Viduramžiais čia rinkosi minios žmonių, kurios ateidavo pasižiūrėti autos-de-fé (atgailos, kurios metu pasmerkti eretikai ir išdavikai buvo sudeginami ant stulpų per Ispanijos inkviziciją).
Architektas Chuanas de Herera (Chuan de Herrera - isp.) norėjo šią aikštę paversti į didžiulę kastilietišką pagrindinę aikštę XVI a. pab., tačiau jo įdėjo buvo nutraukta bažnyčios interesų. Visa to rezultatas - architektūrinių stilių kratinis, kuris matomas ir dabar. Dabar aikštė pasipuošusi kavinių gausa, kurios pamėgtos į Toledą atkeliaujančių turistų.

Stilių samplaika didingoje Toledo katedroje.
Toledo katedra, geriau žinoma kaip Šv. Marijos vardu (Catedral Primada Santa María de Toledo - isp.). Katedra ilgą laiko išbuvo Ispanijos bažnyčios centru. Pradžioje šioje vietoje buvo arabų mečetė, tačiau karaliui Alfonsui VI atkariavus Toledą, jam pavyko susitarti su maurų bendruomene tarpininkaujant Abu Validui. Malonaus šio asmens gesto dėka, vienoje iš koplyčių buvo pakabintas jo paveikslas. Tačiau mečetė - katedra nepaliesta buvo tik iki XIII a., kadangi 1222 m. čia pradėti naujos katedros statybas. Naujasis statinys buvo baigtas XV a.
Sakralinis statinys yra prancūziško gotikinio stiliaus, kuris buvo adaptuotas pagal ispaniškuosius standartus. Pietinėje katedros dalyje galima ižvelgti neužbaigtą mozarabinę koplyčią, kurią puošia aštuonkampis kupolas. Eksterjeras masyvus, tačiau netaisiklingas, interjere apstu ispanų dekoratyvinių stilių. Zakristijoje yra saugomas El Greco paveikslas. Renesansiškojo stiliaus apraiškų čia taip pat galima išvysti - XVI a. pr. buvo sukurtas simbolinis antkapinis paminklas be kapo - kenofatas, kurį sukūrė kaip manoma italų skulptorius Dominykas Fancelis (Domenico Fancelli - angl.).

Taigi paneigti neįmanomą, viduramžiai - tai laikotarpis, kuriuo tiek Ispanija tiek pats Toledas gali didžiuotis savo išlikusiu viduramžių kultūriniu palikimu, kuris dar ir dabar yra gausiai aplankomas turistų. Žinoma, Toledas - tai tik viena stotelė plačioje Ispanijos šalyje. Norint susipažinti su plačiąją viduramžių kultūra, palikimu, reiktų pakeliauti ir pamatyti daugiau, kadangi kiekvienas autonominis šios šalies regionas, tarsi atskira šalis - su savo charakteriu bei specifika.

Igoris Cholupovas

Rodyk draugams