BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kelionė

Žodis „kelionė” man asocijuojasi su galimybe pabėgti nuo kasdienybės, patirti naujų įspūdžių bei tiesiog pailsėti. Tad norėčiau su Jumis pasidalinti savo atostogų įspūdžiais bei tuo pačiu pateikti kelis patarimus, norintiems pigiai keliauti į Gran Kanariją.

Briuselis

Pradėkim viską iš pradžių… Į Gran Kanariją išsiruošėme kovo mėnesio pabaigoje, nors lėktuvų bilietus turėjom jau prieš kelis mėnesius. Kadangi visą kelionę planavomės patys, be agentūrų pagalbos, teko nemažai paplušėti prie jos organizavimo bei pigių skrydžių ieškojimo. Iš Lietuvos nėra tiesioginių skrydžių į Gran Kanariją, todėl norint patekti į salą neišvengiamai reikia keisti bent kelis lėktuvus. Mūsų maršrutas į Gran Kanariją buvo Vilnius - Briuselis - Gran Kanarija. Briuselyje prabuvome kelias dienas, o tai buvo puiki proga susipažinti su miestu bei jo architektūra…
Po dviejų dienų praleistų Belgijos sostinėje, atvykome į vieną iš Ispanijos salų, esančių Atlanto vandenyne. Pasiekę kelionės tikslą - Gran Kanarijos oro uostą - pasukome ieškoti viešojo autobuso stotelės. Autobusu važiavome į savo išnuomotus apartamentus Puerto Rico kurorte. Atvykus į miestelį, kopėme į statų kalną, kol pasiekėme savo būsimas gyvenamas patalpas. Žinoma, tuo metu apartamentų administracija nedirbo - juk „siesta” ispanams šventas dalykas.

Puerto Rico kurortas

Puerto Rico kurortas

Taigi, pirmąsias dienas atvykus į Puerto Rico kurortą, tiesiog jį apžiūrinėjom, gulėjom po kaitria saule prie vandenyno ir ilsėjomės. Po kelių dienų prasidėjo kelionės atrakcijos.. išsinuomojom mašiną, kuria keliavom aplink salą 3 dienas. Vieną dieną paskyrėme pietinės salos apžiūrėjimui - aplankėme Maspalomas kopas - tai milžiniško dydžio vėjo supustytos kopos iš švelnaus smėlio, kurios čia vilioja visus turistus. Tada pasukome į salos šiaurę, norėdami aplankyti Las Palma - Gran Kanarijos sostinę, kurioje gyvena du trečdaliai visų salos gyventojų. Čia apsilankėm Plaza de Santa Ana aikštėje, pamatėm didingą Catedral de Santa Ana katedrą. Grįžtant į savo apartamentus, užsukome pasižvalgyti į Guayadeque kalnų slėnį.

Roque Nublo

Roque Nublo

Kitą dieną keitėme kryptį - vykome į salos centrą - čia mus pasitiko nepaprasto grožio kalnai. Važiavimas serpantinais neypatingai malonus dalykas, kelias vingiuotas bei siauras, o iš priešais važiuojančia mašina sunku prasilenkti… Tačiau pamatyti vaizdai atperka bet kokias baimes. Po pusvalandžio kelionės automobiliu (sala mažytė, jos skersmuo siekia tik 60 km, todėl važiavimas ilgai netrunka) bei valandos kopimu į kalną pagaliau pasiekėme Roque Nublo.. beveik 2 kilometrų aukštyje esanti 80 metrų uola, nuo kurios kalno atsiveria nuostabi panorama į visą Gran Kanariją, o giedrą dieną galėjome išvysti šalia esančios Tenerifės salos Teidės ugnikalnio viršukalnę. Vaizdai pakeri kiekvieną. Taip pat važiuojant atgal užsukom į De Soria - ežeras tarp kalnų. Vaizdas neapsakomas žodžiais.

De Soria

De Soria

Trečios dienos planuose buvo Arucas miestas, tačiau dėl kelionės kompanijos narės ligos, vietoj šio miesto, teko ieškoti saloje ligoninės, kurioje priimtų Europos Sąjungos piliečius ir apžiūrėtų nemokamai. Tad keliavimas po salą, deja, buvo baigtas. Likusios dienos buvo skirtos ilsėjimuisi, vaikščiojimui po kurorto įspūdingas vietas bei pirmą kartą gyvenime išbandymui žaisti mini golfą.
Kelionė atgal į Lietuvą buvo kiek trumpesnė. Vakare išskridome į Londono oro uostą, o kitos dienos ryte jau buvome Lietuvoje.
Tad jei turėsit galimybę, būtinai apsilankykite šiame įspūdingo grožio gamtos kampelyje. Tai galite padaryti tikrai su nedidelėmis išlaidomis, jei kelionę planuojatės patys. Įspūdžiai ir pamatyti vaizdai išlieka atminty ilgai.

Tad kaip ir žadėjau keletas patarimų keliaujantiems į Gran Kanariją:

1. Pirmiausia suplanuokite atostogų laiką, o tik tada pirkite bilietą.
2. Jeigu norite įsigyti pigius skrydžio bilietus, atminkite, jog gali tekti skristi su persėdimu, naktį galite praleisti oro uoste ar netoliese esančiame viešbutyje.
3. Jei planuojate Gran Kanarijoj nuomotis automobilį, galite rezervuoti iš anksto internetu. Tokiu būdu galite sutaupyti apie 10 €, tačiau paieškojus vietoje, galite rasti panašia kaina. Gran Kanarijoje ekonominės klasės automobilio nuomos kaina 3 dienoms - apie 70 €. Žinoma, papildomai kainuos benzinas, kuris saloje išties nebrangus, litro kaina nesiekia euro.
4. Pigiau keliauti su didesne kompanija (pvz., keturiese), nes apartamentų nuoma kainuos mažiau (apie 10 € nakčiai), o ir automobilio nuoma bus pigesnė. Surasti nakvynę galima naudojantis internetiniame puslapyje www.booking.com. Šis tinklapis patogus tuo, kad jame rasite atsiliepimus, išsamią informaciją apie viešbutį/apartamentus bei nuotraukas.
5. Maisto kainos parduotuvėse panašios į lietuviškas. Kavinėse, restoranuose kainos ,,nesikandžioja”. Galima rasti įvairiausių virtuvių patiekalų.
6. Paplūdimiai sutvarkyti, galima išsinuomoti gultus, skėčius.
7. Iš oro uosto į kurortus galite nuvykti su viešuoju autobusu, kurie nėra brangūs (už 50 km - 5 €), geros būklės, vairuotojai kalba angliškai.
8. Info centruose galite gauti visą reikiamą informaciją, salos žemėlapius bei rekomendacijas į lankytinas vietas. Info centrai yra visuose pagrindiniuose kurortuose.
9. Prieš kelionę pasirūpinkite Europos sveikatos draudimo kortele. Jei įvyktų nelaimė ir tektų apsilankyti ligoninėje, Jumis pasirūpins angliškai puikiai kalbantis personalas.

Indrė

Rodyk draugams

Motociklu aplink pasaulį

Nusprendžiau rašyti šia tema, kurią galbūt skaitysite, o gal tik permesite akimis, dėl paprastai žmogiškos priežasties -  mintys sukdamos galvoj „Ką gi parašyti į tąąąą blogą?” ilgai neužsibūdavo mat, jas vargšeles vis nuvydavo iš   lauko atsklindantys grėsmingi plieninių žirgų garsai lyg sakydami  „Atėjo pavasaris - varom į lauką”!  Nu tai varom….Tik šįkart važiuosim aplink pasaulį ir pagalvosim apie  keliones,  svajones ir tikslus.

Architektūros studentė. 77,000 kilometrų. 1974 m. motociklas BMW R60/6.
Apie ką visa tai?
Atsakau - apie 24 m. britę Elspeth Beard, kuri vat taip va sau pabaigusi tris architektūros studijų kursus universitete 1980 m. užsėdus ant motociklo išvažiavo pamatyt pasaulio.
Šioje vietoje truputėli sustokim ir pagalvokim - sėdit šnekat su drauge apie batus ir bakalaurinį, o jin ir sako jum:
-Žinai, Maryte, važiuoju aš aplink pasaulį - motociklu.
Kokia pati pirma mintelė šautų jūsų galvon? Bent jau man išsprūstų toks lengvas juoktelėjimas, toks panašus į pffffff:
-Nu tai davai važiuok!, - pasakyčiau aš. BET. Kai paaiškėtų, kad čia viskas tikra ir rimta, juoktelėjimas virstų į nerimą:
-VIENA? Tau čia ne su Raynieru paskraidyt. O tai studijos ???
Aišku dabar kiti laikai, pilna technologijų ir taip visko, keliavimas supaprastėjo, bet kalbant apie tokį pasaulio pažinimą pritarčiau pačios Elspet žodžiams:  „It’s the best way to get around - cheap, efficient and I enjoy the freedom” (Elspeth Beard, 1980).

Tęsiant istoriją toliau, verta paminėti, jog mergina nebuvo kvaila ir nesugalvojo vieną dieną nusipirkti motociklą, o kitą jau važiuoti aplink pasaulį. Ne. Iki tol Elspeth su BMW R60/6  jau buvo šiek tiek pasivažinėjusi. Šiek tai, turiu mintyje 16 tūkstančių kilometrų nuo Skotlando iki Airijos, o tada žemyn Europos link Korsikos aišku neskaitant visokių kitokių trumpų atstumų. Na ši kelionė smagi buvo, kad mergina nė nemanė sustoti ir…. padirbėjusi vietiniame Londono pub‘e kurį laiką, susitaupė apie 1900 šlamančių ant „Pasaulio pažinimo”. Pradžioje  R60/6  buvo nuplukdytas į Niujorką dideliu laivu, o pati į  Didžiojo Obuolio miestą nuskrido dideliu lėktuvu. Iš ten jų kelionė prasidėjo -  patraukė  link Kanados. Kanadoj ilgai neužsibuvo, nusprendė pasukt atgalios į Ameriką, į Los Andželą. Iš Los Andželo BMW vienas buvo paleistas per vandenyną link Sidnėjaus, o pati Beard nusprendusi pailsėti ir paturistauti mažumėlę, kol motociklas plaukė per vandenyną, išlipo Naujojoje Zelandijoje. Pasivaikščiojo, pasigrožėjo įspūdinga gamta, na ir, žinoma, pailsėjo. Jau po to kai abu pasiekė Sidnėjų, Elspeth prisiminė, kad yra architektūros studentė.  Sustojo truputį ilgėliau. 7 mėnesius Sidnėjuje praktikavosi architektūros srityje, gyveno kaip studentė -  garaže, bet… įgijo daug naudingos patirties ir lėšų tęsti tolesnę kelionę. Tada važiavo skersai Australiją ir patyrė pirmąją didelę avariją  - ant šlapio kelio R 60/6  slydo, apsivertė, vairuotoja smarkiai susitrenkė, bet nieko nesusilaužė (dar iki dabar Elspeth turi išsaugojusi tą šalmą, kuris išgelbėjo jai gyvybę, ir kurį ji dėvėjo likusios kelionės metu). Susitrenkusi, bet neišgąsdinta ji dvi savaites gulėjo ligoninėje, tada pakilo iš lovos, nuvažiavo iki Austrijos žemyno pakraščio, įsodino BMW į laivą, kuris plaukė link Singapūro, o pati vėl sumanė paturistauti  - šįkart po Indoneziją.
Na Singapūras nebūtų Singapūras, jei ten Elspeth nebūtų pavogę visų vertingiausių daiktų -  paso, vizų, registracijos ir motociklo transportavimo dokumentų.  Nelabai gražu iš Singapūro pusės, bet ir šioje vietoje kelionė nesibaigė. Elspeth šešias savaites praleido šalyje, kol valdžia pagamino ir sutvarkė naujus dokumentus, o tada jau lėkte išlėkė iš Singapūro į  Bankoko pusę. Tada sausumo keliais keleliais link Indijos.  Indijoje atsitiko antra nelaimė. Spėkit kokia? Palengvinimui pasakysiu raktinius žodžius - jis su keturiom kojom, loja ir graužia kaulą….Taip! Šunėkas! Avarijos kaltininkas šunėkas, sekęs paskui kažkokį tai sunkvežimį ir pasipainiojęs po motociklo ratais. Taip va sau šast po ratais. Ratai susimėtė ir motociklas trenkėsi į medį. Medžio likimo nežinau, bet šunėkas buvo pagerbtas vietinių tailandiečių puode, į kurių sodą ir įvažiavo Elspeth, ir kurių namuose jinai dvi savaites atgavinėjo jėgas ir remontavo savo dviratę priemonę. Taip apie malonią viešnagę kalbėjo pati keliautoja - „I understood why they were happy to look after me - I’d provided them with food for a fortnight!”

Po šių „malonių” atostogų  kelionė per Indiją buvo tęsiama toliau, Kalkuta pamatyta, o į Katmandu iš Anglijos atskirdę Elspeth tėvai, po beveik dviejų metų nesimatyto buvo šokiruoti, kokia jų dukra sulysusi ir kokia skinny.  Viskas čia buvo dėl dizinterijos ir hepatito, kuriais buvo užsikrėtusi keliautoja, ir kurie paliko jos kūne savų žymių. Prie Katmandu mergina sutiko panašų entuziastą vokietį Robertą su BMW, tad važiavo drauge per likusią Indijos dalį, Pakistaną ir Iraną. Pasiekę po sovietinį Iraną, prie Elspeth vėl pristojo hepatitas. Vos galėjo stovėti ir važiuoti. Tačiau sustoti negalėjo - vizų galiojimas ėjo į pabaigą, skaičiavo paskutines valandas, tad perkirsti sieną buvo mirtinas reikalas. Įvažiavus į Turkijos teritoriją buvo galima atsidusti ir sustoti - Elspeth reikėjo atgauti jėgas, o ir R60/6 techniškai Atnaujinti. Šioje istorijoje nėra nelaimingos pabaigos, nes iš Turkijos pro Graikiją Elspeth Beard pasileido link gimtosios Anglijos. Europos keliai jai jau buvo pažįstami, tad kelionė tapo malonesnė. Ir taip vieną dieną ji sveika ir gyva grįžo namo.

Mes čia labai greitai apkeliavom pasaulį, bet išties visa kelionė truko 3 metus. Nuvažiuota 77,000 kilometrų. Elspeth sulieknėjo 24 kilogramais (dar vienas lieknėjimo būdas merginoms). Grįžusi baigė architektūros studijas. Šiandien Elspeth Beard yra garsi architektė, aktyvi BMW entuziastė.

Kai pirmą kart išgirdau apie ją ir jos kelionę, pagalvojau OHO, kai labiau pasidomėjau OHOHOHO. Mane žavi, ne pats faktas, kad ji pirmoji Didžiojoje Britanijoje apkeliavo žemės rytulį, bet jos ryžtas, drąsa ir stiprybė. Ką reiškia būti vienam? Ką reiškia keliauti vienam po svetimas šalis, svetimose kultūrose? - palieku Jums apie tai pamąstyti.

O aš tikiuosi, kad vieną dieną Elspeth parašys knygą/ kelionės dienoraštį apie savo trip‘ą.

„Kelionę planuoti –džiaugsmas. Kelionę vykdyti – katorga. Kelionę prisiminti – visko atpildas”.

Ieva Š.

Rodyk draugams

Modernizmo maestro Gaudi

Antonis Gaudi (1852-1926) - tarptautinio pripažinimo sulaukęs katalonų architektas, modernizmo krypties atstovas, kurio visuomeniniu palikimu gali didžiuotis šių dienų Katalonijos sostinė.

Antoni Gaudi fotografija 1878 m.

Antoni Gaudi fotografija (1878 m. )

Gamta pagrindinis įkvepėjas
Antonis gimė XIX a. vid. nedideliame Reuso miestelyje Katalonijoje, amatininko Frančesko ir Antonijos Kornetės-Gaudi šeimoje. Nuo vaikystės buvo ligotas - sirgo reumatu, ko pasekmėje sekė problemos dėl sąnarių. Dėl to vaikystėje mažai žaisdavo su bendraamžiais kieme, dažniai lankėsi tėvo dirbtuvėse. Čia jam susiformavo erdvės pajučio supratimas. Visą savo gyvenimą taip ir nesurado antrosios pusės. Įgimtas sveikatos sutrikimas netrukdė jo ilgiems, vienišiems pasivaikščiojimams, kurie jį lydėjo visą gyvenimą. Tačiau buvo ir teigiama pusė, nes liga parodė jam vieną pagrindinį jo kūrybos įkvėpimo šaltinių - gamtą. Baigęs architektūros mokyklą dėmesį atkreipė į E. Salo, Dž. Reskino, F. Viljaro idėjas. Jaunojo architekto gyvenime svarbus Eusebijaus Guelio pasirodymas. Jiedu susitiko Paryžiuje per vykusią Pasaulinę parodą 1878 m. Turtingasis Katalonijos tektstilės magnatas greitai tapo Antonio draugu. Eusebijus savo lėšomis galėjo išpildyti kiekvieną savo svajonę, kurią Gaudis galėjo realizuoti turėdamas omenyje tai, kad sąmata nėra ribojama. Tad kai kurie šio architekto šedevrai yra dedikuoti Gueliui. Šio meno žmogaus kūrybą galima padalyti į du etapus:
1) Ankstyvąją kūrybą
2) Moderno srovės darbus

Įdomi asmenybė
• Didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido prie jūros, tad visi jo statyti namai gali išvaizda priminti savotiškas smėlio pilis.
• Kuomet studijavo architektūrą Barselonoje, vienas dėstytojų nesuprato kas tai per asmenybė - pamišėlis ar genijus.
• Turėjo ligotas akis - viena buvo toliaregė, kita trumparegė. Tačiau akinių jis nemėgo nešioti ir sakydavo: „Graikai akinių nenešiojo”.
• Nemėgo uždarų ir geometriškai taisyklingų erdvių, vengė tiesių linijų.
• Vištos kiaušinis - jam buvo tobulybės pavyzdys, o dėl savo įsitikinimo kišenėje kurį laiko nešiojosi žalią kiaušinį pusryčiams.
• (!) Pasižymėjo vikrumu - galėjo pagauti beskrendančią musę kaire ranka (!)

Antoni Gaudi portretas 1900 m. (aut. Rikardo Opiso)

Antoni Gaudi portretas 1900 m. (aut. Rikardo Opiso)

Gaudžio Barselona
Antoni Gaudi - tai Barselonos simbolis, kurio unikalūs architektūriniai šedevrai tapo savotišku magnetu miesto svečiams. Gaudi kūryba įvertinta pasauliniu mastu - jo darbai įtraukti į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Visenso namas

Pastatytas pramoninko Manuelio Visenso užsakymu. Tai buvo pirmasis svarbus Gaudi kūrinys. Statymo darbai truko nuo 1878 iki 1888 m. (tačiau pats Gaudi statybų projekto popierius pasirašė 1883 m., tad ši data kai kur pripažįstama kaip statybų pradžios). Kūrinys atspindi keletą skirtingų stilių srovių. Mudechar stilius geriausiai matomas pastato viršutinėje dalyje.

Milo namas

Tai paskutinis šio kūrėjo darbas. Šių dienų ispanų meno tyrinėtojai pripažįsta, kad šis architektūros šedevras yra pilnavertiškai užbaigtas, ir be konkurencijos šiomis dienomis yra vienas geriausių architektūrinio palikimo pavyzdys. Tai keturių aukštų pastatas, kurio statybos apėmė 1906 - 1910 m. laikotarpį. 1980 m. pastatas buvo prastos būklės, tačiau nuo to laiko jis buvo ne kartą restauruojamas, naujai atgimė viduje esančios apleistos spalvų schemos.

Batlo namas

Batlo namas nors originaliai ir nėra Gaudi kūrybos rezultatas, tačiau prie šio statinio jis prisidėjo. 1904 m. gavo laišką iš miesto valdybos, su prašymu restauruoti šį namą. Gaudi sutiko ir rekonstrukcijos atliko su daugybe padėjėju 1904 - 1906 m. Iš jų galima būtų išskirti architektą Chosė Kanaletą, interjero meistrą Chosė Maria Chuchol. Batlo namo išskirtinumas - nepaprasta plastika. Nors prie šio namo ir prisilietė Gaudi rankos, tačiau lyginant su kitais jo kūrybos rezultatais, šis ganėtiškai paprastas. Dabar tai gyvenamasis namas, kurio palėpėje nūnai yra muziejus dedikuotas Gaudi.

Šv. Šeimynos katedra

Statybos darbai buvo pradėti 1883 m. lapkričio mėnesi. Tačiau katedra dar nėra užbaigta, ir dar prie jos bus dirbama gerą dešimtmetį (planuojami baigimo darbai 2026 m., taip pažymint Gaudi 100 - sias mirties metines). Katedros statybos darbams Gaudi paaukojo paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Statybos nebuvo sklandžios, truko lėšų. Gaudi pradėjo eiti prašyti išmaldos prie turtuolių namų, tad katedra kartais vadinta „vargšų”. Po beprasmės Gaudi mirties, 1936 m. katedroje kilo gaisras kuris sunaikino visus autorius kurtus maketus. XX a. vid. pagal išlikusių maketų nuolaužas, katedros tolimesnėmis statybos užsiėmė meistrai Kintanas, Bonetas, Puigas.

Guelio rūmai

Guelio rūmai

Gyvenamasis namas, vienas pirmesnių šio architekto darbų. Rūmų projekte atsispindi dekoratyvinių ir struktūrinių elementų susijungimas, kuris vėliau tapo Gaudi architektūros išskirtiniu bruožu. Šiuo savo darbu architektas ieškojo naujų formų, bei tuo pačiu norėjo atsisakyti ir propoguotos eklektikos. Ant stogo esantys kaminai yra skirtingų formų ir primena apie Guelio parką.

Guelio rūmų kaminai

Guelio rūmų kaminai

Guelio parkas

Pabuvojąs Anglijoje Gaudi nusprendė pastatyti miestą - parką. Tai įvyko 1900 - 1914 m. Šios įdėjos realizavimui Gaudi gavo 15 hektarų šlaito sklypą El Carmel kalvoje (XX a. pr. tai buvo aukščiausias taškas Barselonoje). Tačiau buvo pasinaudota tik 16% visos teritorijos ploto, Guelio prašymu. Darbams buvo pasamdyta 60 žmonių. Parko darbų ciklas vyko greitai - jau 1902 m. atsirado tvora juosianti parko teritoriją su septyniais vartais, vartininko namelis, gausybė viadukų. Guelio parkas pripažintas unikaliu architektūros ir vadinamo „natūralistinio” meno rezultatu. Visi statiniai esantys parko teritorijoje išbaigti, tad kiekvienas yra vertas čia atklydusio lankytojo akių.

Guelio sodyba

Vienas Guelio sodybos pastatų

Vienas Guelio sodybos pastatų

Tai architektūrinis kompleksas esantis Barselonos rajone, Garafe. Tyrinėtojai nustatė, kad kompleksas buvo kūriamas 1884-1887 metais. 1883 m. čia esančią sodybą Eusebijus Guelis nusprendė išpirkti. Sodyboje yra arklidė, apžvalgos aikštelės, vartininko namelis, maniežas, vyno fabrikas (sukurtasGaudi padėjėjo Frančesko Berengua). Vyno fabrike gaminta produkcija buvo eksportuojama laivais į Kubą. Ši sodyba - tai paskutinis Gaudi kūrinys, kuriame jis buvo pasitelkęs mudechar stiliaus detales. 1977 m. buvo vykdomos arklidžių ir maniežo rekonstrukcijos darbai. Šiai dienai originaliomis formomis komplekse gali pasigirti vos keli likę statiniai.

Bellesguard namas

Bellesguard - iš kat. k. „Nuostabus vaizdas”. Tai XX a. pr. modernistinio stiliaus namas. Gaudžiui šį kūrinį padėjo sukurti Joanas Rubio. Statinys terminą Bellesguard (žodis kildinamas iš XV a. buvusios Aragonos karaliaus vasaros rezidencijos) gavo ne šiaip sau - namas stovi pusiaukelėje į Collserola kalną, nuo kurio atsiveria puiki Barselonos panorama.


Igoris Cholupovas

Rodyk draugams

Maršrutu iš Vilniaus į Kernavę

Kviečiu visus, kuriuos domina senovės istorija ir kurie norite atitrūkti nuo miesto šurmulio bei pabūti natūralioje gamtoje, pažvelgti į nepaprastą Neries apylinkių kraštovaizdį, leistis į kelionę maršrutu tarp dviejų Lietuvos sostinių - Vilniaus ir senosios Kernavės.

Kelionės maršrutas: ( skliausteliuose pateikiamas atstumas nuo vienos vietovės iki kitos)

Vilnius - Šilėnai [18] - Čekoniškės [5] - Sudervė [6] - Dūkštos [9] - Kernavė [16] - Vilnius [38]
Viso apie 90 km

Neries regioninis parkas - viena gražiausių Lietuvos saugomų teritorijų. Tai Neris su vaizdingomis jos apylinkėmis, mažais etnografiniais kaimais, senomis, savas istorijas turinčiomis bažnyčiomis, gausybe mitologinių akmenų, apipintų legendomis, turinčių savus vardus. Upės slėnyje gausu piliakalnių, šlaitų, atodangų, miškų, kuriuose auga žilą Lietuvos senovę menančių ąžuolų. Regioniniame parke yra didžiausias Lietuvoje Dūkštų ąžuolynas su 180 - 200 metų amžiaus ąžuolais. Pilkapynų gausa įrodo, jog žmonių čia gyventa jau gilioje senovėje.
Regioninis parkas buvo įkurtas 1992 m. siekiant išsaugoti nepaprastai vaizdingą upės slėnio kraštovaizdį ir jame esančias reikšmingas gamtos ir kultūros paveldo vertybes.

Pradėsime kelionę. Už 18 km. į vakarus nuo Vilniaus, važiuodami pro Pilaite einančiu keliu link Sudervės, Jūs rasite Šilėnus. Šis kaimas iki 1500 metų buvo Vilniaus kapitulos dvaras. Šilėnai pirmą kartą dokumentuose paminėti 1500 metais, kai didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis patvirtino Vilniaus katedros kapitulai dovanotas žemes. Šilėnai vienintelis Neries regioninio parko teritorijoje esantis etnokultūrinis draustinis. Kaimas iki šiol išlaikęs gatvinę struktūrą: gatvelės susieina nedidelėje aikštelėje ties bažnyčia. Šilėnai, kaip ir aplinkiniai kaimai garsūs čia pinamomis verbomis, kurių ekspoziciją galima apžiūrėti netoliese įsikūrusioje Čekoniškių verbų ir buities seklyčioje.

Šilėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia buvo pastatyta 1725 metais Vilniaus kapitulos. Šilėnų bažnyčia liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, su dvejais bokšteliais, siaura trisiene apside, žema zakristija. Bažnyčia vienanavė, turi tris altorius. Šventoriuje yra kapinės. Jo tvora akmenų mūro.
Verta aplankyti už 0,5 km nuo Šilėnų kaimo įrengtą apžvalgos bokštą, nuo čia atsiveria puiki Neries slėnio panorama. Važiuodami tuo pačiu keliu toliau, netrukus privažiuosite Naujosios Rėvos piliakalnį. Šalia yra įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, nuo jos, iki piliakalnio dar teks paėjėti pėsčiomis apie 300 m.
Čekoniškės, kaimas įsikūręs prie Čekonės upelio. Kaimą rasite važiuodami keliu Vilnius-Sudervė. Atstumas nuo Šilėnų apie 5 km. Čekoniškėse įsikūręs Verbų muziejus, kurį rekomenduoju būtinai aplankyti.
Tradicinių verbų pynimo menas populiarėja ne tik Vilniaus krašte, bet ir už jo ribų. Čekoniškių verbų ir buities seklyčia įkurta 2000 metais sausio 26 dieną, kai verbų pynėjų ansamblis Cicha Nowinka šventė savo kūrybinės veiklos penkių metų jubiliejų. Seklyčios ekspozicijoje galima pamatyti įvairių dydžių ir savitų formų Vilniaus kraštui būdingų verbų bei buities reikmenų.
Sudervės kaimas įsikūręs už 19 km. į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Kaimo puošmena Švč. Trejybės bažnyčia, statyta 1834 m. Bažnyčia klasicistinės rotondos formos, pastatyta prie pat buvusio dvaro parko ribos, ant vaizdingos kalvelės, nuo kurios matyti du ežerai. Pastatas suprojektuotas Romos panteono šventyklos pavyzdžiu, aišku, skiriasi nuo jos žymiai mažesniu dydžiu ir architektūros detalėmis. Ši klasicistinė, romėnų architektūrą primenanti apskrito plano bažnyčia, uždengta kupolu ir fasadinėje pusėje apjuosta šešių dorėninių kolonų portiku bei papuošta nišose pastatytomis keturių apaštalų Petro ir Pauliaus skulptūromis.
Vos už 1 km nuo Sudervės bažnyčios, viešbučio ,,Vilnoja” teritorijoje, įsikūręs to paties pavadinimo skulptūrų parkas. ,,Vilnoja” akmens skulptūrų parkas įkurtas 2001 metais verslininko Vidmanto Martikonio ir pavadintas netoliese esančio ežero vardu. Parkas originalus ir išsiskiria iš kitų tuo, kad skulptūros eksponuojamos ne tik sausumoje, bet ir greta esančiame ežere. V. Martikonis skulptūras į ežerą kelia žiemą, kai užšąla ledas.
Dūkštų miestelis yra už 32 km. nuo Vilniaus. Dūkštos rašytiniuose šaltiniuose paminėtos XIV amžiuje, kada kryžiuočiai puldinėjo pirmąją Lietuvos sostinę Kernavę. Tada žmonės ir kariuomenė traukėsi į Dūkštas, kur jau tuo metu čia buvo gyvenvietė. Miestelio pavadinimas kildinamas iš to paties vardo upelio ir yra giminiškas su lietuvišku žodžiu ,,dūksta”. Čia verta aplankyti Dūkštų įžymybę - neogotikinę Šv. Onos bažnyčią.


Toliau aplankysime Buivydų (Bradeliškių) piliakalnių kompleksą. Jį sudaro du piliakalniai, esantys skirtinguose kaimuose. I tūkstantmetyje - II tūkstantmečio pradžioje abu piliakalniai įėjo į Vilniaus ir Kernavės gynybinę sistemą.
Pasigrožėję Bradeliškių piliakalniu stabtelėkite prie Dūkštų ąžuolyno. Jis randasi už vieno kilometro nuo Dūkštų miestelio, išsidėstęs dešinėje kelio pusėje. Tai vienas iš didžiausių Lietuvoje išlikusių natūralių ąžuolynų. Įdomus Dūkštų ąžuolyno pažintinio tako objektas - akmuo su iki šiol neperskaitytais ženklais (Airėnų akmuo su ženklais). Šie ženklai neretai pavadinami runomis. Senojoje germanų kalboje žodis runa reiškė paslaptį. Manoma, kad runos atsirado II amžiuje, o gal dar ir anksčiau. Jos buvo iškalamos ar užrašomos akmenyje ar medyje ir reikšdavo kokią svarbią sentenciją ar istorinį faktą, pranašystę.
Kernavės vardas kildinamas iš upėvardžio Kernavė- dešiniojo Neries intako. Pats hidronimas etimologiškai siejamas su bendriniu žodžiu kernavė, kuris reiškia- klampi vieta pievose, miškuose. Kernavė pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1279 m. eiliuotoje Livonijos kronikoje. Joje buvo aprašomas Livonijos magistro Ernsto Rasburgo žygis į Kernavę. Tuo metu vietovė priklausė Traideniui, po jo- Gediminui, o dar vėliau kitiems Gediminaičiams. Šiandien ši unikali archeologinė ir istorinė vietovė paskelbta kultūriniu rezervatu. 2004 m. Kernavės rezervatas buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Kernavėje verta aplankyti:

1. Neogotikinę, raudonų plytų Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią. Ji pastatyta 1910- 1920 m.
2. Senosios bažnyčios pamatus. Juos rasite dabartinės bažnyčios kairiajame šone.
3. Vienas įspūdingiausių Kernavės akcentų- piliakalniai. Tai Mindaugo sostas, anksčiau vadintas Pilies kalnu. Nuo jo į pietus stūgso nupjauto kūgio formos Aukuro piliakalnis, ant kurio, manoma, stovėjusi pilis. Nesunkiai atskiriamas Smailiakalnis, arba Lizdeikos kalnas, išsiskiriantis smailia viršūne. Didžiausias yra Pilies kalnas.
4. Dar vienas Kernavėje lankomas objektas- mokyklos pastatas. Jis pastatytas 1929 m. ir yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą
5. Taip pat Kernavėje aplankykite Vytauto paminklą, kuris stovi klebonijos kieme.
6. Tarp Kernavės lankytinų objektų būtina įtraukti ir muziejus. Vienas iš jų - Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus- rezervatas. Jis įkurtas 1989 m. Tai gamtos ir istorijos paminklų kompleksas, apimantis 196,2 ha teritoriją. Pažintį su rezervatu pradėsime nuo apžvalgos aikštelės, esančios už bažnyčios, šalia medinės koplytėlės. Aikštelėje įrengtas stendas su paminklų išsidėstymo schema bei trumpu jų aprašymu.
Bažnytinių reliktų muziejus įsteigtas Kernavės Klebono Česlovo Krivaičio iniciatyva. Jį rasite parapijos administraciniame pastate.
Kitas muziejus - Privatus Jono Pivoro Armonikų muziejus. Muziejus unikalus vien jau tuo, kad kol kas yra vienintelis toks Lietuvoje. Kernavėje gyvenantis Jonas Pivoras turi sukaupęs per 50 armonikų.

Smagios kelionės !

Justina M.

Rodyk draugams

Pamatyti viduramžius. Toledas.

Toledo panorama

Toledo panorama

Viduramžiai Ispanijoje - šis laikotarpis keliaujančiam arba tiesiog besidominčiam istorija sukelia skirtingus vaizdus apie šį laikotarpį šalyje: vieniems tai metas, kuomet arabai įsiveržė į Ispaniją, antriems - trijų kultūrų laikotarpis.

Toledas - miestas centrinės Ispanijos dalyje. Turintis gilias tradicijas, miestas buvo religinio centro židinys, vaidino svarbų vaidmenį visuomeniniame, religiniame bei kultūriniame gyvenime. Buvusi vestgotų sostinė, atklydus maurams pradėta vadinti Totaitola (Tulaytulah). XI a. krikščionims atsikovojus miestą iš arabų, jis tapo „Trijų kultūrų miestu” - savotišku tolerancijos lopšiu: judėjai, arabai, bei krikščionys gyveno taikiai, toleravo vieni kitus.

Judėjų kvartalas - sakralinio paveldo ir muziejų vieta.
Judėjų kvartalas (juderia - isp.) - vieta, kurioje viduramžiais judėjai plėtojo savo bendruomenę - gyveno bei prekiavo. Klaidžiojant po siauras juderijos gatveles, savotiškai dėl esamos aplinkos, bus galima persikelti ir pajausti viduramžių dvasią, kurią sukuria matoma architektūra - siauros gatvelės, pastatų eksterjero vaizdai, vietos skirtos turistų vizitavimuisi.
Beklaidžiojant po kvartalą galima išvysti „Trijų kultūrų simbolį” - Šv. Mergelės Marijos Baltosios sinagogą - muziejų (Synagogue of Santa Maria la Blanca - angl.). Kodėl tai trijų kultūrų simbolis, atsakymas labai paprastas - sakralinis statinys buvo pastatytas krikščioniškoje žemėje, arabų architektų kuriuo naudojosi judėjai. Kvartale taip pat įkurtas ir ispanų tapytojo, ispaniškojo aukso amžiaus atstovo El Greco muziejus. Jame yra eksponuojami šio kūrėjo darbai, labiausiai akcentuojami yra paskutiniojo jo tapybos laikotarpio darbai. Be šio meninko darbų muziejuje galima išvysti ir kitų artistų darbus. Juderijoje esanti Santo Tome bažnyčia (Iglesia de Santo Tomé - isp.) garsėja būtent El Greco nutapytu paveikslu „Grafo Orgazo laidotuvės” („The Burial of Count Orgaz” - isp.). Bažnyčia pastatyta XII a., renovuota XIV a. Sakralinis pastatas buvo pastatytas ant čia buvusios mečetės liekanų, šalia kurios yra išlikęs XV a. mudechar stiliaus minaretas - varpinė iš akmenų.
Be minėtų vietų, šiame kvartale dar galima aplankyti Kambrono vartus (El Cambron - isp.), seniausią Tolede esančią Transito sinagogą (Sinagoga del Transito - isp.) kurioje yra įsikūręs Separdi muziejus. Jame yra eksponuojami viduramžių žydų kultūros reliktai. Taip pat kvartale galima išvysti krikščionių ir Rekonkistos laimėtojų - monarchų Izabelės ir Ferdinando 1476 m. įkurtą poilsio vietą - San Juano vienuolyną (Monasterio de San Juan de los Reyes - isp.), bei XIV a. pastatytą San Martino tiltą kuris yra virš Tacho (Tajo - isp.) upės. Abejose tilto pusėse stūkso bokštai pristatyti XVI amžiuje.

Nuo šiokiadieninės turgavietės iki pagrindinės miesto aikštės.
Zodocover aikštė (Plaza Zodocover - isp.) nuo 1465 iki 1960 metų, buvo tarsi „miesto scena”, kurioje vykdavo „antradieninė” turgavietė. Aikštė pavadinimą gavo nuo arabiškojo žodžio ad-dawab, kuris reiškia „gyvulių turgavietę”. Viduramžiais čia rinkosi minios žmonių, kurios ateidavo pasižiūrėti autos-de-fé (atgailos, kurios metu pasmerkti eretikai ir išdavikai buvo sudeginami ant stulpų per Ispanijos inkviziciją).
Architektas Chuanas de Herera (Chuan de Herrera - isp.) norėjo šią aikštę paversti į didžiulę kastilietišką pagrindinę aikštę XVI a. pab., tačiau jo įdėjo buvo nutraukta bažnyčios interesų. Visa to rezultatas - architektūrinių stilių kratinis, kuris matomas ir dabar. Dabar aikštė pasipuošusi kavinių gausa, kurios pamėgtos į Toledą atkeliaujančių turistų.

Stilių samplaika didingoje Toledo katedroje.
Toledo katedra, geriau žinoma kaip Šv. Marijos vardu (Catedral Primada Santa María de Toledo - isp.). Katedra ilgą laiko išbuvo Ispanijos bažnyčios centru. Pradžioje šioje vietoje buvo arabų mečetė, tačiau karaliui Alfonsui VI atkariavus Toledą, jam pavyko susitarti su maurų bendruomene tarpininkaujant Abu Validui. Malonaus šio asmens gesto dėka, vienoje iš koplyčių buvo pakabintas jo paveikslas. Tačiau mečetė - katedra nepaliesta buvo tik iki XIII a., kadangi 1222 m. čia pradėti naujos katedros statybas. Naujasis statinys buvo baigtas XV a.
Sakralinis statinys yra prancūziško gotikinio stiliaus, kuris buvo adaptuotas pagal ispaniškuosius standartus. Pietinėje katedros dalyje galima ižvelgti neužbaigtą mozarabinę koplyčią, kurią puošia aštuonkampis kupolas. Eksterjeras masyvus, tačiau netaisiklingas, interjere apstu ispanų dekoratyvinių stilių. Zakristijoje yra saugomas El Greco paveikslas. Renesansiškojo stiliaus apraiškų čia taip pat galima išvysti - XVI a. pr. buvo sukurtas simbolinis antkapinis paminklas be kapo - kenofatas, kurį sukūrė kaip manoma italų skulptorius Dominykas Fancelis (Domenico Fancelli - angl.).

Taigi paneigti neįmanomą, viduramžiai - tai laikotarpis, kuriuo tiek Ispanija tiek pats Toledas gali didžiuotis savo išlikusiu viduramžių kultūriniu palikimu, kuris dar ir dabar yra gausiai aplankomas turistų. Žinoma, Toledas - tai tik viena stotelė plačioje Ispanijos šalyje. Norint susipažinti su plačiąją viduramžių kultūra, palikimu, reiktų pakeliauti ir pamatyti daugiau, kadangi kiekvienas autonominis šios šalies regionas, tarsi atskira šalis - su savo charakteriu bei specifika.

Igoris Cholupovas

Rodyk draugams