BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Istorijos šaltiniai

Buvo laikai, kai istorijos šaltinis istorijos pamokoje buvo suprantamas tik kaip įprastinio mokymo proceso paįvairinimas. Šaltiniai naudoti tik tam, kad pailiustruotų tai, kas jau pranešta mokiniams vadovėlių autorių tekstu ar mokytojo gyvu žodžiu.
Keitėsi laikai, keitėsi ir papročiai.
Maždaug apie 1997-1998 metus istorijos šaltiniai mokykloje įgijo naują prasmę. Kartu su vis sudėtingesnėmis istorijos egzamino formomis istorijos šaltinis pamokoje tapo pilka kasdienybe. Jau penktokai mokomi analizuoti įvairius istorikų dokumentus. Kartais vyrauja nuomonės, kad šaltinių vertinimas yra universiteto lygio užsiėmimas.
Istorijos šaltinių naudojimo tikslai:
Istorijos šaltinių, ypač pirminių, naudojimas per pamokas yra panašus į praktinius ar laboratorinius darbus gamtos mokslų pamokose. Dokumentų tyrimas ugdo aukštesniuosius mokinių gebėjimus: informacijos interpretavimo, lyginimo ir klasifikavimo, hipotezių kėlimo ir tikrinimo, požiūrių, nuostatų išryškinimo. Tikriausiai, nereikėtų kalbėti apie specialius istorijos dokumentų nagrinėjimo gebėjimus, tokius, kurie naudojami profesionalių istorikų veikloje? Juk ir gamtos mokslų pamokose pasauliniai ar bent nacionalinio lygmens atradimai nedaromi. Jie tik leidžia per akivaizdžią praktiką įgyti teorinių žinių ar jas įtvirtinti. Tų bandymų rezultatas mokytojams iš anksto gerai žinomas. Tas pats yra ir istorijos pamokose. Reikšmingų istorinių atradimų tikėtis neverta.
Bendrai tariant galime teigti, kad pirminiai šaltiniai istorijos mokslui yra reikalingi kaip papildymas ir mokslo padarymas gyvesniu. Nes dažniausiai, tik iki galo nesusisteminta ir nesutvarkyta informacija galima įtraukti mokinius į diskusijas ar bent jau leis atsiminti didesnę dalį skaitytos informacijos.

R.Tamošiūnas

Rodyk draugams

Lenkai tarpukario spaudoje

Valstybių nuomonė apie lenkus pasaulyje. Tarpukario Lietuvoje buvo labai įtempti santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos, todėl laikraščių antraštės mirgėjo nuo atsiliepimų apie lenkus. Nemažai buvo remiamasi ir užsienio spauda, tad štai keletas įdomesnių atsiliepimų apie Lenkija, kur cituojami užsienio laikraščiai.

„Net Brazilija pripažysta lenkus nekultūringais. Brazilijoje vyriausybė visiškai uždraudė lenkų emigrantams įvažiuoti į Braziliją. Brazilijos vyriausybė pripažino, kad lenkų emigrantai yra aukščiausiam laipsny nepageidaujamas elementas dėl jų analabiatiškumo, žemo kultūrinio laipsnio ir komunistinių tendencijų. Lenkai labai pasipiktinę šiuo Brazilijos žingsniu. Lenkų spauda priduria, kad ypač begėdiška esą ta, kad lenkus laiko kultūriškai neišsivysčiusia tauta kai ta valstybė, kurioj gyvena spalvotos rasės esančios kultūriniu atžvilgiu ypač žemai.” Pabrėžiama, kad apie lenkus yra žinoma net Pietų Amerikoje, imamasi pačių drastiškiausių priemonių, jų neįsileidžiant į vasltybę. Norima pabrėžti, kad iš pažiūros neutrali šalis imasi tokių veiksmų.
Airių žurnalas The Nation leidžiamas Dubline anglų ir senąja airių kalba įdėjo ilgą straipsnį apie Lietuvą „A Sketch of Lithuania History”. Apie lenkus šis airių katalikų žurnalas kalba tokiais žodžiais: „Europa yra pratusi vainikuoti lenkus romantiško heroizmo aureole. Galimas daiktas, kad jų istorijoje ir buvo pagrindo tokiai aureolei. Bet šiandien lenkai savo politiškais gabumais (o ar politiškas veikimas nereiškia pačių žmonių charakterio?) pasirodė žmonėmis, kuriais negalima pasitikėti. Žmonįmis, netekusiais honoro ir pasižymėjusiais pasibiaurėtinai žemu charakteriu. 1920m spalio m 7 d. Lenkų atstovai pasitiko lietuvius atstovus. Suvalkuose ir pripažino Vilniaus miesto ir srities Lietuvos okupacija. Už dviejų dienų po to spalio 9d. Žemos garbės lenkų generolas Želigovskis puolė ir užėmė Vilnių. Lenkijos vyriausybė griežčiausiai gynėsi, sakydama neturinti nieko bendra su tuo negarbingu asmeniu ir už viską vertė atsakomybę ant vietos patriotizmo. Ir žiūrėkit, neprisiima atsakomybės už savo generolo plėšikišką svetimos teritorijos puolimą ir vis tik laiko ir valdo tą teritoriją; verčia kaltę vietos patriotizmui ir vis pati paskui persekioja tą patriotizmą. Kilnioji Lenkija! Ar dėl to Kosčiuška paėmė Dubienką, ar dėl to jis kovojo ties Raclavicais, ar dėl to jis liejo kraują ties Maciejovicais? O galingoji Lenkija! Ar tu jau taip žemai nupuolei? Ar gi visi tavo senovės laimėjimai, tavo garbė, tavo triumfai ir pergalės sutirpo taip, kad tu jau šitokių priemonių pradėjai griebtis?” Svarbi kritika Lenkijai. Taigi vėl kaip įrodymas, kad vis daugiau šalių pastebi Lenkijos okupacines nuotaikas. Lietuvai ypač svarbu kiekviena neigiama informacija apie lenkus. Tai jiems padeda ir savotiškai guodžia žodinėje kovoje su Lenkija.
Dar vienas svarbus reiškinys Europos politinėje arenoje tai , kad Lenkai prarandą įtaką ir tai matyti iš kitų valstybių veiksmų. „Skaudus smūgis Lenkijos didybės manijai. Varšuvos politiniuose sluoksniuose - didžiausias sujudimas. Jį sukėlė Prancūzijos užsienio reikalų ministro Briando pareiškimas, kad pasitarimuose Reino evakuacijos klausimais dalyvaus tiktai Prancūzija, Anglija, Vokietija, Italija ir Belgija. Tuo tarpu Lenkija į tą skaičių neįtraukta. Išeina, kad Lenkijai nepripažįstama jokių teisių dalyvauti svarbaus Europos klausimo svarstyme, nors lenkų diplomatija buvo daugiau negu įsitikinusi, kad be Lenkijos čia neapseis. „ Džiaugiamasi, kad lenkai buvo pažeminti tarptautinėje politikoje ir kad besielgdami arogantiškai buvo priversti pripažinti, kad nepatenka į Europos valdančiųjų elitą.

Tokiais straipsniais buvo remiamasi ir norima parodyti, kokia iš tiesų yra Lenkija ar kokią ją nori parodyti spauda. Sekant ir interpretuojant įvykius, savaip buvo formuojamas atitinkamas įvaizdis. Tai tik dar kartą patvirtina, kad žiniasklaida visais laikais buvo viena stipriausių įvaizdžio formavimo priemonių.

R. Tamošiūnas

Rodyk draugams

Herkaus Manto legenda

Herkus Mantas istorijos vadovėliuose vaizduojamas kaip drąsus ir sumanus prūsų vadas, pradėjęs pasipriešinimo kovą prieš jo tautą pavergti norėjusius kryžiuočius. Jis 14 metų vadovavo šiam sukilimui, bet laisvės iškovoti nesugebėjo ir prūsai buvo nukariauti. Pats Herkus Mantas žuvo, tačiau istoriografijoje ir visuomenės atmintyje išliko kaip Prūsijos ir Lietuvos didvyris, kovojęs dėl laisvės prieš nenugalimą priešą. Herkus, tikriausiai, vienas populiariausių lietuviškų personažų. Jis yra pagrindinis herojus dviejuose vokiečių 1898 ir 1936 parašytuose romanuose, Juozo Grušo 1957 metais išleistoje istorinėje dramoje „Herkus Mantas“. Vėliau pagal šią tragediją pastatytas spektaklis, opera, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko V. Noreika. Be abejo, žinomiausias kūrinys apie Herkų Mantą, yra 1972 metų kino filmas, susilaukęs didžiulio populiarumo Lietuvoje ir visoje Tarybų Sąjungoje. Šiai asmenybei pastatyti paminklai, jo vardu pavadintos gatvės ir jis panaudotas garsinti ne vieną prekės ženklą.

Ir čia man pasidarė įdomu išsiaiškinti, ką mes iš tikrųjų žinome apie šį žmogų? Ogi, labai nedaug. Svarbiausias šaltinis yra Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“. Ir joje tik 7 sakiniai, kuriuose užsimenama apie Herkų Mantą. Žinome, kad jis dar vaikas paimtas į nelaisvę ir 10 metų augintas Magdeburge. 1260 m. Mantas buvo išrinktas notangų (viena iš sukilusių prūsų genčių) kariuomenės vadu ir vyresniuoju. Minima pora mūšių, kuriuose jis kovėsi, kad buvo sužeistas. Nuo 1263 iki 1272 m. kronikose apie Herkų Mantą nieko nerašoma ir galiausiai sužinome, kad 1273 m. Herkus buvo surastas besislapstantis miške ir pakartas. Tai ir visos žinios mus pasiekusios apie didįjį prūsų vadą. Ir netgi jos nėra visiškai patikimos, nes Dusburgiečio kronika rašyta daugiau nei 50 metų po H. Manto mirties, bei aprašytos labai tendencingai.

Taigi šie keli sakiniai, pateikiantys kelis atsitiktinius gyvenimo faktus, tapo pagrindu eilei grožinių kūrinių. Jų autoriai patys yra teigę, kad kūriniuose yra smarkiai manipuliuojama istorija, daugybė detalių yra tiesiog išgalvota. Ir visos šios išgalvotos detalės, sumaišytos su žinomais faktais prisideda prie asmenybės istorinio įvaizdžio formavimo. Herkaus Manto istorija grožinėje literatūroje ar kine buvo panaudota ir kryžiuočių ordino išaukštinimui, ir nacistinės ideologijos skleidimui, ir Lietuvos praeities idealizavimui, o sovietmečiu socialinės lygybės bei ateizmo propagavimui. Čia man natūraliai kyla klausimas: ar Herkaus Manto įvaizdis yra kaip realios istorinės asmenybė ar jis jau patapęs daugiau grožinio kūrinio personažu, legenda, nedaug ką bendro turinčiu su faktais? Aš manau, kad čia ryškesnis antrasis – legendos – įvaizdis. O kiek tada faktų ir tiesos kituose istoriniuose įvykiuose, asmenybėse?

Romas Pipiras

Rodyk draugams

Lietuviška meilės šventė - Mildos diena (gegužės 13d.)

Kai visas pasaulis švenčia meilės dieną šaltuoju metų laiku, niekas dažnai nepagalvoja, kad mes,lietuviai, irgi turime savąją meilę deivę, kurios diena nuo seno švenčiama šiltuoju metų laiku– gegužės 13 d.
Meiles deives nuo senų laikų turėjo daugelis: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą. Lietuvių tautosakoje Milda buvo laikoma meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo deivė. Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia grupė baltų kaip sniegas balandžių. Kad ji turėjusi sūnų - sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais. Toks deivės Mildos apibūdinimas žymiai patrauklesnis nei Šv.Valentino, kuris lietuvių kultūrai yra svetimas.
Kaip bebūtų keista, lietuviai tikrai dažnai nesusimąsto, o ir nesidomi lietuviškomis šventėmis. Dar palyginus visai nesenai padėtį taisyti ir apie Mildos šventės tradicijas viešai prakalbo nemažai lietuviškumą skatinančių bendruomenių ir įstaigų. Jau šiandien meilės deivės Mildos dieną galima švęsti įvairiose vietose ir arčiausias savaitgalis gegužės 13 d.dažniausiai spinduliuoja meilę ir kviečia tikrąjį pavasarį – meilės metą.
Kaip tik šiomis dienomis Vilniuje ir visoje Lietuvoje švenčiama meilės diena. Saulėtą ir žiedais kvepiančią gegužės 11 d. Neries regioninio parko darbuotojai kvietė pas save į Stirnių piliakalnio papėdę, kur vyko lietuviška meilės, laisvės ir draugystės – deivės Mildos šventė. Ši šventė buvo skirta tiems, kurie pavasarį jautė siautulingų linksmybių stygių, norėjo daugiau sužinoti apie mildauninkus ir stebuklingas meilės arbatas, kuriems nebaisūs senieji lietuviški papročiai ir apeigos, o ugnis vidurnaktį užgniaužia kvapą.
Šventės organizatoriai ištroškusiems linksmybių ir meilės siūlė amatininkų ir žolininkų mugę, žolynų rinkimą, apeigas, tradicinius žaidimus ir ekskursijas. Visą šventę vainikavo naktišokiai! Kada jei ne dabar su mylimu žmogumi galima džiaugtis tokiomis pramogomis?
Belieka tikėtis, kad vis daugiau žmonių sužinos ir rinksis švęsti šiltuoju metų laiku šią meilės deivės Mildos šventę, o renginių organizatoriai suplanuos ir įgyvendins dar daugiau pramogų.

Eglė Morkūnaitė

Rodyk draugams

Kulinarinis paveldas Lietuvoje - ką žinome apie praeities kasdienybę. I dalis. Interviu su dr. Rimvydu Laužiku

Visuomenėje vis dar dominuoja supratimas, kad istorija yra tik mūšiai ir pergalės, o jos paveldas tik pastatai ir daiktai, o visa tai, kas supa žmogų kiekvieną dieną yra pamiršta. Europoje ir pasaulyje  vis dažniau jaučiamas didelis susidomėjimas kulinariniu paveldu, kaip svarbia regioninės kultūros sritimi, jo savitumu ir autentiškumu. Susidomėjimas tradiciniu maistu jaučiamas ir Lietuvoje. Tačiau čia dominuojančias pozicijas turi kitų šalių virtuvės, o susipažinti su Lietuvos kulinariniu paveldu galimybės ribotos. Mes dažniausiai tik žinome, kad lietuviška virtuvė nėra vienalytė ir keitėsi bei formavosi veikiama įvairių istorinių aplinkybių.  Apie lietuviškos rafinuotos virtuvės palikimą kalbamės su Komunikacijos fakulteto docentu, kulinarinio paveldo žinovu dr. Rimvydu Laužiku.

- Visų pirma, kokiais gi šaltiniais remiamasi kai kalbama apie senąją virtuvę?

- Viskas yra istorinio tyrimo dalis, todėl tyrinėjant kulinarinį paveldą remiamasi labai panašiais šaltiniais kaip ir bet kuriame istoriniame tyrime. Taigi, pirmiausia, mes turime rašytinius šaltinius – dvarų inventorių, maisto sąrašus, indų ar namų apyvokos sąrašai, sąskaitų knygos. Tada aišku yra ir archeologiniai šaltiniai, nes rašytiniai šaltiniai Lietuvoje yra labai vėlyvi. Archeologinių kasinėjimų medžiaga (indai, gyvūnų kaulai, žmonių palaikų tyrimai) mums parodo kokios dietos laikėsi, kuo maitinosi ir kuo sirgo, nes dauguma ligų yra susijusios su maitinimusi. Toliau prie šaltinių priskiriami ir ikonografiniai, kurių mes turime pakankamai negausiai. Pavyzdžiui, labai įdomus šaltinis yra natiurmortai, kuriuose pavaizduojami savo laikmečio valgomi dalykai, bet Lietuvoje tokių natiurmortų iš ankstesnių laikų (XVII –XVIII a.) turime labai nedaug ir tas šaltinis nėra stipriai panaudojamas.

- Ar galime drąsiai teigti, kad tradicinį Lietuvos kulinarinį paveldą sudaro tik aukštoji ir žemoji virtuvės?

- Turbūt nesvarbu ar tai Lietuvos, ar kitos šalies paveldas, jis visur sudarytas panašiai. Nebūna vien tik arba juoda, arba balta. Be abejo, viename kampe yra pati aukščiausia virtuvė ir ji yra socialiai turtingiausia – tai karaliaus, arba šiuo atveju – didžiojo kunigaikščio, virtuvė. Ir aišku kitą pusę sudaro žemiausioji virtuvė, nes net ekstremaliai šnekant, ubagai irgi turėjo savitus maitinimosi įpročius ir patiekalus. Nereikia pamiršti ir viešojo maitinimosi virtuvės – tai kaimo smuklės, kuriose maistas buvo skurdus ir labai pigus.  Tarp šių sluoksnių išsidėsto ir kiti – tai miestas, turtingieji valstiečiai, bajorai, vienokie ar kitokie kitataučiai žmonės, kurie gyveno šiame regione. Turbūt tokių sluoksnių būtų galima priskaičiuoti ir daugiau, tad nevertėtų taip drąsiai išskirti tik aukštesniosios ir žemiausios virtuvės.

- Kokie dažniausiai patiekalai vyravo ant didikų stalo? Ar jų virtuvėje ryškus kitų šalių virtuvių poveikis?

- Yra geras XIII a. pasakymas - vieno arabų išminčiaus buvo paklausta kaip reikia maitintis, kad būtum sveikas ir ilgai gyventum. Šis atsakęs, kad turtingas tegu maitinasi tada, kada nori ir tai, ką nori, o neturtingas tegu valgo tada, kada turi ir ką turi. Taigi iš tikrųjų diduomenė buvo ta grupė, kuri galėjo valgyti tikrai kada nori ir ką nori, tačiau taip nedarė dėl vienų ar kitų priežasčių. Mes galime kalbėti apie dvi diduomenės virtuves – kasdienis maistas ir puotos. Kasdienis maistas išaugo iš tos pačios vidutinės klimato juostos, sėslių žemdirbių ir gyvulių augintojų virtuvės. Kasdienę virtuvę sudarė tie augalai ir gyvūnai, kurie buvo auginami mūsų kraštuose. Tik didikų kasdienė virtuvė buvo pagerinta, nes mėsą galėjo valgyti kada tik norėjo, o ir maistą jiems ruošė profesionalai. Puotos patiekalai priklausė visai kitokiai virtuvei. Joje buvo daug importo ir vyravo labai didelės mados kaip ir architektūroje ar rūbuose. Jei europinėje dalyje vyravo barokas, tai ir ant stalo turėjo taip būti. Tik puotos virtuvėje daugelis dalykų buvo sunkiai priimtini. Kai Bona Sforza d’Aragona atvežė į Lietuvą itališką kultūrą,, kurioje pagrindinis gėrimas buvo sausas vynas, tai daugeliui tai buvo neskanu, todėl įsivyravo mada šį vyną saldinti cukrumi. Tai būdavo daroma tam, kad tu galėtum su malonumu gerti vyną, nes tavo statusas to reikalavo. Todėl labiau plito saldūs vynai kaip Malvazija.

- Valstietiškoje virtuvėje itin vyrauja lengvi patiekalai, kurie panašūs į dabartinius užkandžius. Kodėl?

- Valstiečių virtuvėje pagrindinis užkandis visada buvo lašiniai su duona ir svogūnu. Apskritai, valstiečių virtuvė buvo visiškai priklausoma nuo žemės derlingumo ir gyvulių prieaugio. O kaip žinia visa tai dažnai buvo menkas reikalas. Valstiečių maistas buvo kuklus ir kalba ėjo apie tai, ką tu tuo metu turi – jei turi sūrio, tai jį įsimeti ir užkandžiauji. Žinoma, šaltu metu reikėjo ir sunkesnio maisto, todėl vyrauja šilti ir riebūs užkandžiai. Pagrinde viskas priklausė nuo sezoniškumo.

- Ar buvo leidžiamos receptų, kulinarijos knygos? Ar daug jų išliko?

- Iš senųjų laikų receptų knygų yra išlikę nedaug. Seniausia receptų knyga išleista ATR buvo XVII a. Stanislovo Černeckio. Taip pat yra išlikusi rankraštinė Radvilų dvaro virėjo užrašų knyga. Iš XVIII a. yra išlikę dar keletas knygų, tačiau daugiausiai yra iš XIX a. Senųjų receptų knygų specifika yra ta, kad jas rašė vienas virtuvės šefas kitam šefui. Receptuose dažniausiai būdavo duodama tik idėja, o ne kiek ir kokiu eiliškumu ką dėti. Viskas buvo pasakoma pora sakinių, nes rašė profesionalas profesionalui. Jei norėtume dabar atkurti kokį nors receptą iš tų laikų knygų, tai vertėtų ilgai eksperimentuoti.

- Reikėtų nepamiršti ir viešojo maitinimo. Tai neabejotinai originali kulinarinė kultūra. Kada atsirado ir ką davė ši kulinarinė kultūra kulinarijai?

- Viešasis maitinimas atsiranda su keliavimu ir nukreiptas ne į vietinius gyventojus, o į tuos, kurie keliauja ir neturi kur pavalgyti. Smuklės, karčemos, užvažiuojamieji namai kūrėsi kelių sankryžose. Pati viešojo maitinimo logika labai panaši į dabartinę – žmogus turi pavalgyti sočiai ir pigiai. Pačio viešojo maitinimo pagrindas yra ta pati bazinė virtuvė, kuri priklauso nuo savuose kraštuose auginamų augalų ir gyvūnų. Tuometinėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje smuklės ir karčemos pasižymėjo konservatyvumu ir palyginus europiniu lygiu buvo labai prastos. Net XVII – XVIII a. keliautojai itin pažymi ATR smuklių ir karčemų prastumą.

Eglė Morkūnaitė

Rodyk draugams

100 g.

100 g degtinės praplečiantis kraujagysles ir padedantis laisviau jaustis fronte, nebijant priešo ir nejaučiant šalčio, gulint pilname vandens ir purvo apkase ar bunkeryje lapkričio mėnesį. Išmintinga „tėvelio“ Stalino mintis gal būt davusi daugiau naudos nei nauja pora batų kareiviui?

VGK nutarimas Nr.1889
1942m. liepos 6 d.
Pakeičiant š.m. gegužės 11d. VGK nutarimą, Valstybinis Gynybos Komitetas nutaria:
1. Nuo 1942 m. liepos 15 d. nutraukti masinį kasdieninį degtinės išdavimą veikiančios armijos asmeninei sudėčiai.
2. Išsaugoti kasdieninį 100 g degtinės išdavimą tik tiems priešakinių linijų daliniams, kurie vykdo puolamąsias operacijas.
3. Visiems kitiems priešakinių linijų kariškiams 100 g degtinės išduoti tik per revoliucines ir visaliaudines šventes.
4. Valstybinio Gynybos Komiteto 1941 m. rugpjūčio 2 d. nutarimą Nr. 562 atšaukti.
J.Stalinas

Naudinga ar nenaudinga palieku spręsti patiems. Bet ,kad dabartiniams Stalino proanūkiams šis faktas ypač patiko matau kasdien. Kaip sakoma kiekviena diena darbe (fronte) , tai nauji iššūkiai, naujos problemos, naujos baimės. Ypač sunkiai su šiomis baimėmis susitvarko „frontieriai“ - darbininkai. Atsimenu pats dirbu statybose, kur ypač daug kompanijos mėgstančios pradėti rytą su 100 g. kad toliau diena būtų lengvesnė ir darbai geriau eitųsi. Tik problema ta, kad dažnai tas 100 g. baigdavosi 500 g. arba 1000 g. „Klumpės „ vyno. Gavus tokį jėgų antplūdį dažnai darbo diena užsitęsdavo ir ilgiau, kai kurie per daug energijos įgavę ir pastebėti Generolo vykdavo namo (ta diena kainuodavo brangiau). Galime pastebėti, kad ypatingai tradicijų laikomasi lietuviškame kaime, kur beveik kiekvienos profesijos atstovas neapseina be papildomos 100 g.energijos. Ten „kultūra“ ypač įsišaknijusi.
Įdomu, bet kartais netgi vairuotojams darosi baugu, tada lygiai taip pat į pagalbą ateina 100 g. Teko ne kartą skaityti straipsnius ar per „Farus“ žiūrėti kaip mieste važinėja autobusai ar troleibusai su persistiprinusiais vairuotojais. Jau nekalbu apie važiuojančius namo iš revoliucinės ar visaliaudinės šventės, kur kiekvienas gauna po 100 g.
Tad klausimas ar nutarimai kaip šis Nr. 1889 išleistas dėdės Stalino, ir mums išaugino tokį keistą įprotį, kad 100 g. gelbsti ir darbe ir per šventes ir dažnais gyvenimo atvejais? Ar čia sutapimas?

R.Tamošiūnas

Rodyk draugams

Lietuvos kelias į tarptautinius vandenis

Ilgokai galvojau ar tokio tipo traipsniuką dėti į Blog’ą. Sakau gal per rimtas, nuobodus. Bet pastebėjusi kolegos pamąstymus apie apatiškumą, nesidomėjimą, nusprendžiau, kad pats laikas jam išvysti dienos šviesą. Tad šiek tiek užsienio politikos, paprastai.

Šiandien be tarptautinio pripažinimo neįsivaizduojama nė viena šalis. Lietuvos istorijoje šiuo klausimu esama įdomių etapų. Kiek plačiau panagrinėkime Lietuvos, jau atstačius savo nepriklausomybę (primename, kad tai garsioji 1918 m. vasario 16 d.) tarptautinės padėties aplinkybės. Valstybės pripažinimas tarptautinėje teisėje vyksta keliomis pakopomis: 1) faktinis (de facto) t. y. dalinį, valstybės egzistavimo pripažinimą, kai neužmezgami su ja diplomatiniai santykiai, o nustatomi tik reikalų ryšiai, pavyzdžiui, prekybiniai; 2) juridinis (de jure), t. y. pilną pripažinimą, kai su nauja valstybe užmezgami normalūs diplomatiniai, ekonominiai ir politiniai santykiai. Pripažinus naują valstybę de jure, jai suteikiama teisė dalyvauti tarptautinėse konferencijose, kongresuose, tarptautinėse organizacijose, pripažįstama jos vyriausybė, valstybiniais aktais nustatyta santvarka, įstatymai.
Suprantama, kad visiškas valstybės pripažinimas deklaruojamas, kai ji pripažįstama de jure. Ir vis dėlto, kodėl didžiosios valstybės delsė pripažinti Lietuvą de jure 1919 metais? Kokios aplinkybės lėmė bei sunkimo valstybės padėtį šiuo klausimu? Istorikų bei tarptautinių santykių tyrinėtojų pateikiamos kelios priežastys. Viena iš jų įvardijama kaip nepalanki, nestabili tarptautinė padėtis po Pirmojo pasaulinio karo. Antroji – Lietuvos santykiai su kaimynine Lenkija bei Vokietija. Ir trečiąja priežastimi įvardija kaip pačios šalies vidaus nestabilumas. Taigi, kiek plačiau panagrinėkime minėtas priežastis.

Nestabili tarptautinė padėtis po Pirmojo pasaulinio karo. Šalys patyrė nuostolius, vidiniai judėjimai, o dar ir naujų atsikūrimas. Didžiosioms valstybėms veikti buvo ką, o ir naujų grėsmių ar nesutarimų niekam nereikėjo. Mūsų nagrinėjamu atveju, svarbiausius vaidmenis atliko Anglija ir Prancūzija. Konkrečiau kalbant, tiek Anglijai, tiek Prancūzijai buvo svarbus Rusijos likimas. Tuo metu Rusijoje vyko konrevoliucinis judėjimas, abiem minėtom šalim buvo nereikalinga, kad šalis greitai susitvarkytų savo viduje ir būtų konkorente tvarkantis Europoje. Jų politika buvo paremta tuo, kad „tegu katės pešasi maiše, neigu lauke“. O mažųjų šalių atsiskyrimas savotiškai suvienytų Rusiją. Žinoma, Anglijai įžvelgus naudą ir pripažinus Lietuvą de facto 1919 rugsėjo 24 d. panaudoti Lietuvą kaip puikų tiltą susisiekaint su Sovietinio bloko šalimis, padėtis kiek pasikeitė. Anglijos požiūris tapo kiek palankesnis mūsų naudai. Būkim teisingi, jeigu esame naudingi, tai kodėl to neišnaudojus. Tai ir buvo padaryta, britai suteikė paskolas, po truputį šalies atstatymo darbai pradėjo judėti pirmyn. Be abejo lietuviai palaikomojo balso ieškojo visur kur įmanoma, neaplenkė ir šiaurės Europos valstybių. Deja, pripažinimo reikalai ir čia nesiklostė labai paprastai. Argumentai, kodėl Skandinavijos šalys nepripažino Lietuvos de jure gana paprastos – nepripažinta kitų Antantės šalių, nestabili politinė situacija Rytų Europoje. O kaip žinia skandinavai stengėsi laikytis neutraliteto politikos ir vengti bet kokių susirėmimų. Apie 1920 metus tapo aišku, kad pirmiausia reikia susitvarkyti santykius su kaimynais t.y. Sovietų Rusija ir tik tuomet su Vakarų valstybėmis.

Kita nemenka problema Lietuvos – Lenkijos santykiai. Lenkai turėjo mintį susijungti su Lietuva ir sudaryti federaciją. Tam dėjo nemažai pastangų – stengėsi įrodyti, kad Lietuva negalinti susigrumti su grėsme rytuose (revoliucine Rusija, kuri kėlė nemažai baimės vidurio Europos šalims), o kadangi susirado nemenką užtarėją – Prancūziją, planas vykdomas buvo gana sklandžiai. Gal būt, tolesnį lenkų veržimąsi pristabdė Vokietijos palaikymas. Vokietija turėjo savo idėjų kaip panaudoti Lietuvą, ne tik prieš kylančią Lenkiją, bet ir kartu su Lietuva ir Latvija sukurti naują valstybę, dėl to buvo teikiamos paskolos, teikiama ginklai bei amunicija. Kartu, Lietuvos santykius su Antantės valstybėmis silpnino palaikomi santykiai su Vokietija. Antantės šalys nebuvo patenkintos, kad Vokietijos kariuomenė vis dar „apsitojusi“ Lietuvos teritorijoje, o tai kartu kėlė mintį, kad lietuviai esą provokiškos politikos.

Galiausiai lietuviai ėmėsi aktyvių veiksmų, 1922 m. pradžioje buvo nustatytos užsienio reikalų ministerijos instrukcijos, kaip turi būti siekiama Lietuvos de jure pripažinimo. Pasirinkta dveji kanalai: spauda ir jau palaikančios šalys, asmenys, politikai. Daug pastangų buvo dedama, kad Prancūzija pakeistų savo neigiamą nuomonę Lietuvos atžvilgiu, tai buvo stengiamasi pakeisti siūlant specialius ekonominius planus, privilegijas bei žinoma galimybė reguliuoti santykius su Lenkija. Taip pat buvo svarbu palaikyti ryšius ir su Anglija. Tų pačių metų vasarą buvo svarstoma kokiomis sąlygomis pripažinti Lietuvą. Žinoma, ekonominė nauda sužaidė pagrindinį vaidmenį. Viena iš esminių pripažinimo sąlygų tapo Nemuno internacionalizavimo klausimas. Kodėl jis toks svarbus? Anglijai svarbus dėl to, kad pirko nemažai medienos iš dabartinės Baltarusijos, o tam reikalingas pigus transportas. Prancūzijai jis aktualus buvo todėl, kad Nemunas ir Klaipėda galėtų tapti kanalu, kuriuo tiekiami ginklai ir karo amunicija karo su Sovietų Rusija atveju. Žinoma, internacionalizavus Nemuną negalėtumėme kontroliuoti ne tik lenkų prekybos, bet ir jų veiksmų. O ir ekonomiškai šalis patirtų nuostolių. Tik papildomai paaiškinus, kokiomis sąlygomis sutinkame nacionalizuoti Nemuną 1922 m. gruodžio 20 d. Lietuva gavo de jure pripažinimą Ambasadorių konferencijoje.

Lietuvos de jure pripažinimo iškovojimas buvo sunkus ir ilgas darbas trukęs ketverius metus. Didžiosios valstybės delsė pripažinti juridiškai šalį grįsdamos ekonominiais sumetimais ir „ramybės politikos“ siekio. Iš karto po karo nė viena nenorėjo vėl įsitraukti į konfliktą, o nuolatiniai Lenkijos – Lietuvos nesutarimai niekam neteikė „džiaugsmo“. Vidurio Europos valstybės stengėsi įsitvirtinti regiono ekonomikos rinkoje, tam buvo reikalinga Rusijos pristabdymas, o vidiniai neramumai tam tik pasitarnavo. Be abejo, iš Sovietinės Rusijos gautas pripažinimas mums taip pat pasitarnavo. Vis dėl to, reikia pasidžiaugti, kad Lenkijos pastangos sudaryti su Lietuva federaciją nepasiteisino. Taip pat gebėjom pasinaudoti tokiomis aplinkybėmis kaip, pirmosios socialistinės valstybės susikūrimas, pasaulinės krizės bei tarp didžiųjų šalių kilusiais nesutarimais ir iškovoti ne tik faktinį, bet ir juridinį pripažinimą.

Šiandien kaip valstybė esme pripažinti. Bet ar patys vertiname tą pripažinimą?

G.Vaitonytė

Rodyk draugams

Dr. Marko Borelos paskaita „Italijos medžioklės pilys: dvarų papročiai ir kraštovaizdis“

2013 m. balandžio 25 d. įvykusi žymus italų paveldosaugininkas, architektas restauratorius dr. Markas Borela (Marco Borella) paskaita Vilniaus paveikslų galerijoje susirinkusią publiką supažindino su karališkąja medžiokle, kuri buvo populiari Europos valdovų dvaruose/pilyse, jos ritualais ir formomis. Paskaitos metu pristatyti medžioklės rūmai nuo Kastel del Montės pilies (Castel del Monte, XIII a.) iki pat Stupinidžių rezidencijos (Stupinigi, XVIII a.). Juose atsispindi aristokratiškojo medžioklės meno klestėjimo šimtmečiai Italijoje.

Buvusieji paskaitoje išgirdo keletą medžioklė funkcijų: laisvalaikio praleidimo/pramoginė, politinių sumetimų pvz.: jos metu buvo sudaromos sutartys, karo menas - žvėris tapatinamas su priešu, kuriam nugalėti reikalinga strategija, orientuotis aplinkoje, yra ugdomi karvedžio įgūdžiai ir t.t. Kadangi Italijoje medžioklė apibūdinama kaip tauri praktika, geras tonas tuometiniai diduomeniai tai medžioklė tapatinama kaip įvaizdžio kūrimo priemonė (taurumas ir išmintingumas).

Medžioklė pačioje Italijoje kaip diduomenės užsiėmimo šaka pradėjo plisti kažkur XIII a. kai prasidėjo politinis stabilumas šalyje, o pamažu pradėjo nykti medžioklės tradicijos kažkur XVIII a., nes medžioklė iki tol buvusi karališjoji jau buvo prieinama ir paprastiems žmonėms. Ankščiau valdovai vykdavo medžioti su dideliu ekipažu, o nuo XIX a. ji vyksta individualiai.

Plintant žemdirbystei buvo nuniokota daug miško plotų ir žvėrys privalėjo iškeliauti kitur, medžioklės plotų sumažėjimas inspiravo tai, kad XV a. atsiranda saugomos teritorijos, kurios buvo skirtos tik medžioklės reikmėms ir bet kokia ūkinė veikla yra uždrausta jose.

Italijoje yra žinoma, kad medžiokle užsiiminėjo ne tik diduomenė, bet ir popiežiai pvz.: Leonas X įteisino nuolatinę medžioklę su sakalais. Popiežiai vykdavo medžioklėse argumentuodami, kad tai sveika protui ir kūnui.

Italijos medžioklės pilys buvo pritaikytos medžioklė reikmėms, dideli kiemai skirti puotoms po medžioklės.

Karališkos medžioklės nykimo viena iš priežasčių lėšų stygius, nes laikui bėgant valdovai medžiodavo vis su didesniu ir didesniu ekipažu.

Lietuvoje taip pat buvo karališkoji medžioklė - rengiamos medžioklės, kuriose dalyvaudavo kaimyninių šalių, kunigaikščių vadovai. dr. Markas Borela panašiai aiškino ir Italijos karališkos medžioklės apibrėžimą. Paklaustas apie sąsają su Lietuvos medžioklės istoriją nepabijojo pasakyti, kad nežino. Apskritai malonu klausyti žmogaus, kuris nevengia tokių žodžių kaip nežinau, reiktų pasidomėti, hmm sunku pasakyti ir pan.

Žydrūnė Saulevičiūtė

Rodyk draugams

PAMASTYMAS….

Artėja prezidento rinkimai ir kaip parodė praėję seimo rinkimai, didžiausia rinkimų bėda yra rinkėjas, t.y. kad rinkėju gali būti bet kas. Norint vairuoti, reikia išlaikyti egzaminą ir gauti teise, taip panašiai turėtų būti ir per rinkimus. Norintys dalyvauti valstybės valdyme, t.y. rinkti atsakingus žmones į valdžią, turėtų kandidatuoti į rinkėjo statusą. Tai galėtų būti koks nors trumpas testas iš istorijos žinių, politikos bei ekonomikos supratimo, kurį išlaikęs žmogus gautų rinkėjo pasą arba balsavimo biuletenį. Dabar yra visiška netvarka, bet koks „snarglys” arba močiutė, kuri žiūri tik šokius per TV eina ir sprendžia kas turi valdyti valstybę ateinančius keturius metus, ar spendžia tokius svarbius valstybei klausimus kaip: atominės elektrinės statyba. Aišku bus tų kurie prieštaraus tam, sakys jog tai diskriminacija, ne demokratija. Atsakymas paprastas: sąlygos egzaminą, testą laikyti rinkėjo pažymėjimui gauti būtų visiems vienodos. ESI BUKAS - ka gi, ateis laikas pradėti domėtis pasauliu, tai tik išeis į gerą. O tiems kurie apolitiški t.y. nekopetetingi, nėra aktualu , tie ir neeis laikyti testo ir gauti galimybę balsuoti.

Tomaš N.

Rodyk draugams

Šunų pjautynių istorija.

Šunų kovos aprašytos daugelyje skirtingų kultūrų ir, kaip manoma, egzistavo nuo šunų atsiradimo. Daug veislių buvo veista specialiai dėl jėgos, būdo, fizinių savybių, kad būtų kuo geresni kovotojai. Kraujo sportas, apimantis gyvūnų pjudymą, vyko nuo senų senovės – jis labai mėgiamas buvo Romos imperijos viešpatavimo laikotarpiu. Tuo metu romėnai šunys importuodavo ne tik karo metui, bet kartu ir visuomenės malonumams. Didelė minia rinkdavosi Romos Koliziejuje, tam kad pažiūrėtu, kaip šunys pjudomi prieš kitus gyvūnus, pavyzdžiui laukinius dramblius. Šiuolaikinės kovos labiau asocijuojasi su anglais – Didžiojoje Britanijoje kovos klestėjo kelis šimtus metų, o populiariausios buvo XVI amžiuje. Iki XIIa. ir vėliau Anglijoje buvo labai populiarus šunų paleidimas į ringą prieš bulius ar meškas. Šunų pjautynės buvo ir paprastų žmonelių, ir kilmingųjų pramoga. Tais laikais beveik kiekvienas Anglijos kaimas turėdavo savo kovų areną. „Kruvinus renginius“ mėgdavo ne tik vargetos, bet ir karaliai bei didikai. Štai 1559 metais prancūzų ambasadorius aplankė karalienę Elizabetą, kuri surengė jam grandiozinius pietus, lydimus bulių ir lokių pjudymų šunimis. Karalius James I tęsė tokias tradicijas – ispanų pasiuntiniams taip pat suorganizavo panašų „reginį“. Jo sūnus Karolis I taip pat buvo „kruvinojo sporto“ gerbėjas. Savo valdymo metu pjautynes rengti mėgo ir karalienė Ana (1665 – 1714). XIXa. pradžioje, vis didėjantis nepriteklius ir kylančios išlaidos buliams ir meškoms, bei didėjantis susirūpinimas tokia problema, kaip žiaurus elgesys su gyvūnais, nuslopino potraukį šiam sportui. 1835 metais Didžiojoje Britanijoje buvo priimtas „Humaniškasis įstatymas“ – uždraustas bulių ir kitų gyvūnų pjudymas (Olandijoje 1689, Prancūzijoje 1834, JAV – 1900), tačiau seną tradiciją nebuvo taip lengva panaikinti. Pjudymai karts nuo karto dar vykdavo iki 1853 metų. Pvz., Lakanšyre paskutinė šuns ir gyvulio kova įvyko 1841 metais. Vis dėl to, net ir uždraudus pjudyti bulius ir kitus gyvūnus, išliko galimybė organizuoti šunų kautynes. Šunų kovos nereikalavo tiek vietos, kiek jos reikėjo bulių pjudymui, jas buvo galima rengti slapta nuo valdžios (rūsiuose ar alaus barų patalpose). Iki 1930-ųjų ir 1940-ųjų, kraujo sportas buvo varomas į pogrindį, o pats šunų kovų draudimas nesulaukė rimto teisėsaugininkų ir pačios visuomenės dėmesio. Šiandien, tai yra sunkus nusikaltimas 48 valstijose ir taip pat Kolumbijos apygardoje, mergelių salose bei Puerto Rike.

Marija.V

Rodyk draugams