BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Minčių kratinys.

Būna, kad bemąstant apie save įsiskausta galvą. Dar būna, kad supranti, jog nieko nesupranti. Nesupranti ir žmonių. Ne. Ypač žmonių. O gal būtent tame ir visa esmė? Nesu(si)pratime.

Mes taip arti vienas kito fiziškai ir kartu taip toli dvasiškai. Arba atvirkščiai.

Esmė atstume.
Vieniems pakanka fizinio artumo, kitiems - dvasinio, kurį dažnai įvardija tokiomis sparnuotomis frazėmis kaip „sielos dvyniai”, tretiems - užtenka savo paties draugijos, bet juk galiausiai pradeda atsibosti tau savo paties užduodami klausimai ir iš to išplaukiantys atsakymai. Kaip tai nuspėjama. Tutoksneoriginalus.

Taip ir gyveni besiblaškydamas po save, po kitus, kartais ir į miestą išeini prasiblaškyti. Priklauso kokio gylio tavo vienatvė. Arba kiek pats sau priešas esi, kad nebeapsikenti savo paties draugijos.
Dar būna, kad save išdalini. Po gabalėlį, žodį, gestą, veido mimiką. Galiausiai nebesusirenki. Taip ir lieki išbarstytas. Per kitų rankas, žodžius, mintis perėjęs. Kai kur ilgiau apsistojęs, įstrigęs, kai kuriems kaip sapnas, vienadienis nuotykis arba déjà vu - realus, bet laikinas. Nesvarbus. Esmė, kad kasdien „palieti” atskirų žmonių, atskirus gyvenimus ir tik nuo tavęs priklauso kiek giliai tą dieną, kartą, valandą įspausi kito žmogaus „dūšioje” savo gyvenimo žymę. Viskas taip jautru ir… šiek tiekseksualu. Iki begalybės rimta, bet ta begalybė taip toli, jog pasidaro tiesiog nebesvarbu.
Tu lyg ir esi tu. Turintis savo nuomonę, požiūrį, mintis, mėgstamą metų laiką ar miego pozą. Esi žemės gyventojas. Pats tobuliausias, gražiausias ir bukiausias. Balansuojantis tarp tikrojo savęs ir to, kurį pateiki visuomenei - papuoštą, pagrąžintą ant sidabrinio padėklo.

Kaip dažnai tokie, iš pažiūros aukso grynuoliai, būna tokie pat tviskantys viduje (?)

…esmė tai buvo apie nuoširdumą.

Agnė Či.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą