BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lietuvių kalbos gramatika užsieniečių akimis

Lietuvių kalbos gramatika lyginant su kitų kalbų gramatika išsiskiria savo sudėtingumu ir taisyklių gausa. Prieš kelias dienas dienas, aptikau kitokį mūsų kalbos pateikimo pavyzdį. Latvių daininko Laurio Reinikio lietuviškos dainos komentaruose (http://www.youtube.com/watch?v=Y35tq60go1A) žmogus iš Pietu Afrikos Respublikos pateikė, jo nuomone, teisingą dainos žodžių transkribciją:

“Messe quilome erre crittome ~ Swaioiome erre cliidome ~ Daugue tacoux ~ Ellae cartou ~ Messe quilome erre crittome ~ Noi riitto ligue riitto ~ Messe que pawome vienodou rritmou ~ Senaei gallu tawasse mintisse scaitiitte ~ Erre suprastte cang ieauettie ~ Comettome tawo vardasse eche raejiittasse ~ Manno chirdy ~ Darre nieakat naedriissaux taux teau sakiitte ~  Bette ieautchue taux daugue daugeaux ~ Neaursse rrisiquoiu daugue cang sughadintte ~ Bette nebiiaux…

Chirdysse moumme nessumeloisse

Tadas Vaitkus

Leisque manne esse saquiitte aette virae cang yeautchieux

Neauruet tirtte taffo delnoisse

Ape cabinque darre d’fertchieux”

Tik klausant dainą įmanoma suprasti, kas ten parašyta ir įžvelgti lietuviškus dainos žodžius. Gal ir gerai, kad lietuvių kalba yra sunorminta ir pilna taisyklių, nes kitu atveju tektų dažniau skaityti panašius tekstus.

Tadas Vaitkus

Rodyk draugams

Lietuviai Latvijoje XX a. (Lietuvių draugijos)

Pirmieji lietuviai dab. Latvijos teritorijoje įsikūrė VII a. – XII a.. XIII a. Latgalos pietuose jie buvo pasistatę Naujinio pilį prie dab. Daugpilio. Šiauriausia lietuvių sala Latgaloje buvo 9 lietuvių kaimai Ciskodo parapijoje. XIX a. Latvijoje apsigyveno iš buv. Abiejų Tautų Respublikos teritorijos pasitraukusių 1830-1831 m. ir 1863-1864 m. sukilimų dalyvių, vėliau ir paleistų iš Sibiro tremties, t. p. už draudžiamosios lietuvių spaudos platinimą, tautinę veiklą žandarų persekiojamų ir gaudomų lietuvių. Bet pirmosios lietuvių draugijos pradėjo kurtis tik XX a. pradžioje.

Draugijos pradėjo kurtis siekdamos suvienyti lietuvius, kurie dėl įvairių priežasčių apsigyveno Latvijoje. Draugijos siekė išsaugoti savo gimtą kalbą, tradicijas, papročius, neleisti savo palikuonims pamiršti šaknų.

Latvijos lietuvių visuomeninė – kultūrinė veikla turi gilias šaknis- dar XIX a. pabaigoje ji pradėjo reikštis paskirų žmonių iniciatyva. XX a. Pradžioje lietuviai pradėjo burtis į draugijas, steigti mokyklas, klubus. Latvijos lietuvių visuomeninė veikla ypač suaktyvėjo tarpukariu, kai čia įsikūrė daug draugijų.
XIX a. pabaigoje – XX a. ketvirtame dešimtmetyje Latvijoje buvo įkurtos šios lietuvių draugijos, gaila, bet tik maža jų dalis išliko, kai kurios pakeitė pavadinimus, daugelis išnyko visai.

Atkūrus nepriklausomybę daugelis draugijų buvo atkurtos, kūrėsi ir naujos, tarpukariu neegzistavusios draugijos.
Visos draugijos sėkmingai įsitraukė į tautinį judėjimą. LLB, tęsdama prieškarinės Latvijos lietuvių sąjungos tiklus ir tradicijas, vis labiau konsoliduoja lietuvių veiklą, gausėja bendrų draugijų ruošiamų renginių: tai padeda labiau suartėti Latvijos lietuviams, susipažinti su kitų draugijų darbu. Pamažu atgaivinamos tradicijos. Visos draugijos, LLB patvirtintos bendros veiklos programos, turi sudariusios įdomias savo veiklos programas.

Tadas Vaitkus

Rodyk draugams

Istorijos šaltiniai

Buvo laikai, kai istorijos šaltinis istorijos pamokoje buvo suprantamas tik kaip įprastinio mokymo proceso paįvairinimas. Šaltiniai naudoti tik tam, kad pailiustruotų tai, kas jau pranešta mokiniams vadovėlių autorių tekstu ar mokytojo gyvu žodžiu.
Keitėsi laikai, keitėsi ir papročiai.
Maždaug apie 1997-1998 metus istorijos šaltiniai mokykloje įgijo naują prasmę. Kartu su vis sudėtingesnėmis istorijos egzamino formomis istorijos šaltinis pamokoje tapo pilka kasdienybe. Jau penktokai mokomi analizuoti įvairius istorikų dokumentus. Kartais vyrauja nuomonės, kad šaltinių vertinimas yra universiteto lygio užsiėmimas.
Istorijos šaltinių naudojimo tikslai:
Istorijos šaltinių, ypač pirminių, naudojimas per pamokas yra panašus į praktinius ar laboratorinius darbus gamtos mokslų pamokose. Dokumentų tyrimas ugdo aukštesniuosius mokinių gebėjimus: informacijos interpretavimo, lyginimo ir klasifikavimo, hipotezių kėlimo ir tikrinimo, požiūrių, nuostatų išryškinimo. Tikriausiai, nereikėtų kalbėti apie specialius istorijos dokumentų nagrinėjimo gebėjimus, tokius, kurie naudojami profesionalių istorikų veikloje? Juk ir gamtos mokslų pamokose pasauliniai ar bent nacionalinio lygmens atradimai nedaromi. Jie tik leidžia per akivaizdžią praktiką įgyti teorinių žinių ar jas įtvirtinti. Tų bandymų rezultatas mokytojams iš anksto gerai žinomas. Tas pats yra ir istorijos pamokose. Reikšmingų istorinių atradimų tikėtis neverta.
Bendrai tariant galime teigti, kad pirminiai šaltiniai istorijos mokslui yra reikalingi kaip papildymas ir mokslo padarymas gyvesniu. Nes dažniausiai, tik iki galo nesusisteminta ir nesutvarkyta informacija galima įtraukti mokinius į diskusijas ar bent jau leis atsiminti didesnę dalį skaitytos informacijos.

R.Tamošiūnas

Rodyk draugams

Lenkai tarpukario spaudoje

Valstybių nuomonė apie lenkus pasaulyje. Tarpukario Lietuvoje buvo labai įtempti santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos, todėl laikraščių antraštės mirgėjo nuo atsiliepimų apie lenkus. Nemažai buvo remiamasi ir užsienio spauda, tad štai keletas įdomesnių atsiliepimų apie Lenkija, kur cituojami užsienio laikraščiai.

„Net Brazilija pripažysta lenkus nekultūringais. Brazilijoje vyriausybė visiškai uždraudė lenkų emigrantams įvažiuoti į Braziliją. Brazilijos vyriausybė pripažino, kad lenkų emigrantai yra aukščiausiam laipsny nepageidaujamas elementas dėl jų analabiatiškumo, žemo kultūrinio laipsnio ir komunistinių tendencijų. Lenkai labai pasipiktinę šiuo Brazilijos žingsniu. Lenkų spauda priduria, kad ypač begėdiška esą ta, kad lenkus laiko kultūriškai neišsivysčiusia tauta kai ta valstybė, kurioj gyvena spalvotos rasės esančios kultūriniu atžvilgiu ypač žemai.” Pabrėžiama, kad apie lenkus yra žinoma net Pietų Amerikoje, imamasi pačių drastiškiausių priemonių, jų neįsileidžiant į vasltybę. Norima pabrėžti, kad iš pažiūros neutrali šalis imasi tokių veiksmų.
Airių žurnalas The Nation leidžiamas Dubline anglų ir senąja airių kalba įdėjo ilgą straipsnį apie Lietuvą „A Sketch of Lithuania History”. Apie lenkus šis airių katalikų žurnalas kalba tokiais žodžiais: „Europa yra pratusi vainikuoti lenkus romantiško heroizmo aureole. Galimas daiktas, kad jų istorijoje ir buvo pagrindo tokiai aureolei. Bet šiandien lenkai savo politiškais gabumais (o ar politiškas veikimas nereiškia pačių žmonių charakterio?) pasirodė žmonėmis, kuriais negalima pasitikėti. Žmonįmis, netekusiais honoro ir pasižymėjusiais pasibiaurėtinai žemu charakteriu. 1920m spalio m 7 d. Lenkų atstovai pasitiko lietuvius atstovus. Suvalkuose ir pripažino Vilniaus miesto ir srities Lietuvos okupacija. Už dviejų dienų po to spalio 9d. Žemos garbės lenkų generolas Želigovskis puolė ir užėmė Vilnių. Lenkijos vyriausybė griežčiausiai gynėsi, sakydama neturinti nieko bendra su tuo negarbingu asmeniu ir už viską vertė atsakomybę ant vietos patriotizmo. Ir žiūrėkit, neprisiima atsakomybės už savo generolo plėšikišką svetimos teritorijos puolimą ir vis tik laiko ir valdo tą teritoriją; verčia kaltę vietos patriotizmui ir vis pati paskui persekioja tą patriotizmą. Kilnioji Lenkija! Ar dėl to Kosčiuška paėmė Dubienką, ar dėl to jis kovojo ties Raclavicais, ar dėl to jis liejo kraują ties Maciejovicais? O galingoji Lenkija! Ar tu jau taip žemai nupuolei? Ar gi visi tavo senovės laimėjimai, tavo garbė, tavo triumfai ir pergalės sutirpo taip, kad tu jau šitokių priemonių pradėjai griebtis?” Svarbi kritika Lenkijai. Taigi vėl kaip įrodymas, kad vis daugiau šalių pastebi Lenkijos okupacines nuotaikas. Lietuvai ypač svarbu kiekviena neigiama informacija apie lenkus. Tai jiems padeda ir savotiškai guodžia žodinėje kovoje su Lenkija.
Dar vienas svarbus reiškinys Europos politinėje arenoje tai , kad Lenkai prarandą įtaką ir tai matyti iš kitų valstybių veiksmų. „Skaudus smūgis Lenkijos didybės manijai. Varšuvos politiniuose sluoksniuose - didžiausias sujudimas. Jį sukėlė Prancūzijos užsienio reikalų ministro Briando pareiškimas, kad pasitarimuose Reino evakuacijos klausimais dalyvaus tiktai Prancūzija, Anglija, Vokietija, Italija ir Belgija. Tuo tarpu Lenkija į tą skaičių neįtraukta. Išeina, kad Lenkijai nepripažįstama jokių teisių dalyvauti svarbaus Europos klausimo svarstyme, nors lenkų diplomatija buvo daugiau negu įsitikinusi, kad be Lenkijos čia neapseis. „ Džiaugiamasi, kad lenkai buvo pažeminti tarptautinėje politikoje ir kad besielgdami arogantiškai buvo priversti pripažinti, kad nepatenka į Europos valdančiųjų elitą.

Tokiais straipsniais buvo remiamasi ir norima parodyti, kokia iš tiesų yra Lenkija ar kokią ją nori parodyti spauda. Sekant ir interpretuojant įvykius, savaip buvo formuojamas atitinkamas įvaizdis. Tai tik dar kartą patvirtina, kad žiniasklaida visais laikais buvo viena stipriausių įvaizdžio formavimo priemonių.

R. Tamošiūnas

Rodyk draugams

Minčių kratinys.

Būna, kad bemąstant apie save įsiskausta galvą. Dar būna, kad supranti, jog nieko nesupranti. Nesupranti ir žmonių. Ne. Ypač žmonių. O gal būtent tame ir visa esmė? Nesu(si)pratime.

Mes taip arti vienas kito fiziškai ir kartu taip toli dvasiškai. Arba atvirkščiai.

Esmė atstume.
Vieniems pakanka fizinio artumo, kitiems - dvasinio, kurį dažnai įvardija tokiomis sparnuotomis frazėmis kaip „sielos dvyniai”, tretiems - užtenka savo paties draugijos, bet juk galiausiai pradeda atsibosti tau savo paties užduodami klausimai ir iš to išplaukiantys atsakymai. Kaip tai nuspėjama. Tutoksneoriginalus.

Taip ir gyveni besiblaškydamas po save, po kitus, kartais ir į miestą išeini prasiblaškyti. Priklauso kokio gylio tavo vienatvė. Arba kiek pats sau priešas esi, kad nebeapsikenti savo paties draugijos.
Dar būna, kad save išdalini. Po gabalėlį, žodį, gestą, veido mimiką. Galiausiai nebesusirenki. Taip ir lieki išbarstytas. Per kitų rankas, žodžius, mintis perėjęs. Kai kur ilgiau apsistojęs, įstrigęs, kai kuriems kaip sapnas, vienadienis nuotykis arba déjà vu - realus, bet laikinas. Nesvarbus. Esmė, kad kasdien „palieti” atskirų žmonių, atskirus gyvenimus ir tik nuo tavęs priklauso kiek giliai tą dieną, kartą, valandą įspausi kito žmogaus „dūšioje” savo gyvenimo žymę. Viskas taip jautru ir… šiek tiekseksualu. Iki begalybės rimta, bet ta begalybė taip toli, jog pasidaro tiesiog nebesvarbu.
Tu lyg ir esi tu. Turintis savo nuomonę, požiūrį, mintis, mėgstamą metų laiką ar miego pozą. Esi žemės gyventojas. Pats tobuliausias, gražiausias ir bukiausias. Balansuojantis tarp tikrojo savęs ir to, kurį pateiki visuomenei - papuoštą, pagrąžintą ant sidabrinio padėklo.

Kaip dažnai tokie, iš pažiūros aukso grynuoliai, būna tokie pat tviskantys viduje (?)

…esmė tai buvo apie nuoširdumą.

Agnė Či.

Rodyk draugams

Laimė- paprastume

Dauguma žmonių mano, kad jei jie būtų kitoje vietoje ar turėtų kitą darbą jie būtų laimingesni. Bet ar iš tiesų tai tiesa. O kas bus jei pasieksi tą darbą ar apsigyvensi ten kur nori. Ar iš tiesų tapsi laimingesnis? O gal iš naujo ieškosi to kažko ką pasiekus ar pakeitus tarsi tapsi ir vėl laimingas? Siekdamas savo  ”tikslo vedančio į laimę” tu nebematai kas darosi aplinkui, kaip gyvenimas eina, nebesugebi džiaugtis ta mažaja laime. Žmogus nebemoka džiaugtis, jis nedekingas…  Gyvenimas praranda savo grožį, jame visko tarsi per mažai, neužtenka. Gyventi- va kur laimė, tai, kad esi. Tik tiek… Be jokių išvedžiojimų.

Marta K.

Rodyk draugams

Gegužė – mėnuo be kelnių. Suknelių ir moteriško žavesio dienos.

Seniau nebuvo jokios kalbos, kad moterys turėtų galimybę vilkėti ne tik suknelėmis, bet ir kelnėmis ar šortais. Šiuolaikiniame pasaulyje dauguma merginų ar moterų tik ypatingomis progomis renkasi sukneles, o kasdien, vardan patogumo, dėvi kelnes. Neretai galima išgirsti ir vyrų kritiką, kad moterys darosi nemoteriškos. Dar visai nesenai kelios merginos, paragintos tokių pastebėjimų, sugalvojo akciją “ Gegužė – mėnuo be kelnių”. Šios akcijos metu moterys visą gegužės mėnesį nešioja sukneles ir dalinasi savo patirtimi, įspūdžiais. Dar net neprasidėjus gegužės mėnesiui ir aš nusprendžiau nešioti tik sukneles, nes beprotiškai turiu joms silpnybę ir visos moetriškos lyties atstovės visada nuostabiai atrodo kai dėvi sukneles. Išaušus pirmajai pavasario dienai, kuri nedžiugino itin didele šiluma, užsivilkau suknelę taip, tarsi ji vienintelė bus mano palydovė visur ir visada, tarsi būčiau išsižadėjus kelnių visam gyvenimui. Vis bandžiau tiesiai per aplinkui klausinėti aplinkinių ar žino apie šią akciją, ką galvoja, tačiau sulaukdavau tik šypsenų. Galvoju “gerai, palauksiu dar, gal pastebės kas”. Antra diena ir praėjo be jokių pastebėjimų. Praėjus savaitei supratau, kad devėti suknelę kasdien yra nepaprastas malonumas , o svarbiausia, kad jaučiausi žymiai geriau nei suvaržyta kelnių. Viena bėda, kad moterys dažnai sakosi, kad neturi ką renktis, todėl šiai suknelių akcijai reikia labai daug suknelių, nes ta pati kelis kartus – jūs ką, juokaujat? Mėnesis tik įpusėjo, suknelės baiginėjasi, tačiau malonumo jausmas ir ryžtas užbaigti mėnesį tik stiprėja. Neslėpsiu, vieną kartą padariau didelį nusikaltimą – užsidėjau kelnes, nes kitos išeities neturėjau ir tikėjausi, kad daugiau taip nebebus.

Visas, kurios nori pabandyti arba stebėti tas, kurios irgi šį mėnesį gyvena tik suknelėmis, siūliau paskaityti merginų blog’us adresu : http://vifaix.blogspot.com/2013/05/be-kelniu-nr-3-atrodo.html arba sekti naujienas Facebook tinkle: https://www.facebook.com/GeguzeMenuoBeKelniu?fref=ts

Eglė Morkūnaitė

Rodyk draugams

Herkaus Manto legenda

Herkus Mantas istorijos vadovėliuose vaizduojamas kaip drąsus ir sumanus prūsų vadas, pradėjęs pasipriešinimo kovą prieš jo tautą pavergti norėjusius kryžiuočius. Jis 14 metų vadovavo šiam sukilimui, bet laisvės iškovoti nesugebėjo ir prūsai buvo nukariauti. Pats Herkus Mantas žuvo, tačiau istoriografijoje ir visuomenės atmintyje išliko kaip Prūsijos ir Lietuvos didvyris, kovojęs dėl laisvės prieš nenugalimą priešą. Herkus, tikriausiai, vienas populiariausių lietuviškų personažų. Jis yra pagrindinis herojus dviejuose vokiečių 1898 ir 1936 parašytuose romanuose, Juozo Grušo 1957 metais išleistoje istorinėje dramoje „Herkus Mantas“. Vėliau pagal šią tragediją pastatytas spektaklis, opera, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko V. Noreika. Be abejo, žinomiausias kūrinys apie Herkų Mantą, yra 1972 metų kino filmas, susilaukęs didžiulio populiarumo Lietuvoje ir visoje Tarybų Sąjungoje. Šiai asmenybei pastatyti paminklai, jo vardu pavadintos gatvės ir jis panaudotas garsinti ne vieną prekės ženklą.

Ir čia man pasidarė įdomu išsiaiškinti, ką mes iš tikrųjų žinome apie šį žmogų? Ogi, labai nedaug. Svarbiausias šaltinis yra Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“. Ir joje tik 7 sakiniai, kuriuose užsimenama apie Herkų Mantą. Žinome, kad jis dar vaikas paimtas į nelaisvę ir 10 metų augintas Magdeburge. 1260 m. Mantas buvo išrinktas notangų (viena iš sukilusių prūsų genčių) kariuomenės vadu ir vyresniuoju. Minima pora mūšių, kuriuose jis kovėsi, kad buvo sužeistas. Nuo 1263 iki 1272 m. kronikose apie Herkų Mantą nieko nerašoma ir galiausiai sužinome, kad 1273 m. Herkus buvo surastas besislapstantis miške ir pakartas. Tai ir visos žinios mus pasiekusios apie didįjį prūsų vadą. Ir netgi jos nėra visiškai patikimos, nes Dusburgiečio kronika rašyta daugiau nei 50 metų po H. Manto mirties, bei aprašytos labai tendencingai.

Taigi šie keli sakiniai, pateikiantys kelis atsitiktinius gyvenimo faktus, tapo pagrindu eilei grožinių kūrinių. Jų autoriai patys yra teigę, kad kūriniuose yra smarkiai manipuliuojama istorija, daugybė detalių yra tiesiog išgalvota. Ir visos šios išgalvotos detalės, sumaišytos su žinomais faktais prisideda prie asmenybės istorinio įvaizdžio formavimo. Herkaus Manto istorija grožinėje literatūroje ar kine buvo panaudota ir kryžiuočių ordino išaukštinimui, ir nacistinės ideologijos skleidimui, ir Lietuvos praeities idealizavimui, o sovietmečiu socialinės lygybės bei ateizmo propagavimui. Čia man natūraliai kyla klausimas: ar Herkaus Manto įvaizdis yra kaip realios istorinės asmenybė ar jis jau patapęs daugiau grožinio kūrinio personažu, legenda, nedaug ką bendro turinčiu su faktais? Aš manau, kad čia ryškesnis antrasis – legendos – įvaizdis. O kiek tada faktų ir tiesos kituose istoriniuose įvykiuose, asmenybėse?

Romas Pipiras

Rodyk draugams

Šiektiek iš kosmetikos istorijos

Merginos ar kada susimąstėte kokia yra istorija jūsų kasdien taip mėgiamos kosmetikos? Kada buvo pradėta naudoti pati pirmoji pudra arba kuo merginos senovėje rausvindavo skruostus, kokiais kremais tepdavo merginos savo veidą, kad jis taptų minkštesnis? Pasirodo, kad kosmetikos lopšiu, neoficialiai, yra laikomas Egiptas. Jau apie 10 tūkst. m. pr. Kr. Egipto vyrai ir moterys naudojo aromatizuotus aliejus bei tepalus odos valymui, ir jos minkštinimui. Buvo naudojami odos, kūno ar net plaukų spalvos dažai. Dažais jie ryškindavo savo lūpas ir skruostus. Akims bei antakiams patamsinti egiptiečiai naudojo koli medžiagą. Kolis buvo tamsios spalvos milteliai, pagaminti iš susmulkinto stibio, degintų migdolų, švino, oksiduoto vario, aukso, pelenų bei melanchito mišinio ar bent jau jų derinio. Buvo tikima, kad dažant akių vokus kolio mišiniu galima pagerinti silpną regėjimą bei sumažinti akių infekcijos plitimą.
Kosmetikos naudojimas Egipte yra patvirtintas archeologiniais kasinėjimais. Vieno archeologinio kasinėjimo metu rastoje kapavietėje buvo rastas Nefertitės biustas, padarytas daugiau kaip prieš 5000 metų iš klinties, kuris išsaugojo šios moters grožį: kruopščiai grimuotas veidas, prailginti ir pakoreguoti antakiai, gražiai išryškintos lūpos. Šis atradimas leidžia teigti, kad veido pudravimas, akių ryškinimas šešėliais, lūpų dažymas kvepiančiais dažais bei plaukų dažymas buvo žinomas senovės Egipte jau apie 5000 m. prieš Kr.
Kapavietėse rasti aliejų ąsočiai iki šių dienų išsaugojo savo aromatą, o mumijų dažyti plaukai – neprarado spalvos. Pirmasis rašytinis kosmetikos patarimų dokumentas yra Eberto papirusas. Tuo metu buvo žinomas ir teigiamas hormonų poveikis. Pirmieji kosmetologai buvo žyniai. Jie mokėjo pagaminti įvairias kosmetines priemones – kvepiančius aliejus, pudras, dažus ir kt., kurias finikiečių pirkliai laivais išveždavo į įvairias pasaulio šalis
Egipte kosmetika buvo neatsiejama nuo žmonių higienos ir sveikatos. Įvairūs aliejai ir tepalai buvo naudojami apsisaugoti nuo Egipto karštos saulės bei pučiančio sauso vėjo. Įkūnyti grožiui buvo pasitelkta ir natūralių, ir dirbtinių priemonių. Žinomos buvo kremų kaukės, kvapios druskos vonioms, preparatai plaukams pašalinti, plaukų garbanojimo ir ištiesinimo gudrybės. Ypač rūpestingai buvo prižiūrimi rankų ir kojų nagai. Iš Izidės statulėlių ir daugelio mumijų matyti, kaip nuostabiai jie buvo dažomi ir auksinami. Kai kurie padengti net spalvingai mirguliuojančiu sluoksniu, primenančiu emale.
Mira, čiobreliai, mairūnas, ramunėles, levandos, lelijos, pipirmėčiai, rozmarinai, kedrai, rožės, alavijas, alyvuogių aliejus, sezamo aliejus ir migdolų aliejus buvo pagrindinės sudėtinės dalys kvepalų, kurie daugiausia buvo naudojami religinių ritualų ar mirusiojo balzamavimo metu. Lūpų, skruostų ir nagų dažams naudojamas buvo raudonas molis sumaišytas su žemėmis ir vandeniu.
Kūno valymo „grietinėlė“, buvo pagaminta iš gyvūninių arba augalinių aliejų, kurie dažniausiai buvo sumaišomi su maitinamomis kalkėmis ir kvepalais, būtent toks mišinys egiptiečiams atstojo muilą. Egiptiečiai kasdien „lepindavo“ savo kūną išsitepdami jį kvepiančiu aliejumi, kurio mišinys buvo paliekamas puode tol, kol jis „sugerdavo“ medienos kvapą. Tokie aliejai buvo naudojami siekiant užkirsti kelią odos išsausėjimui atšiauriu klimatu.
Kristina Tubytė

Rodyk draugams

Kitoks Jazz‘as

Visai netyčia dėdės papostintame visų gerai žinomoje vaidaknygėje (Facebook) viena daina mane nustebino ir sužavėjo - Pushaz - Jazz’as gydo. „Kažkaip keista, - pagalvojau - Na ką gi paklausysim.” Ir iš tiesų, gerojo dėdės skonis neapvylė, žinojau, kad jis prisiekęs jazz‘o gerbėjas, bet visada ieško kažko naujo ir kokybiško. Išklausius dainą, norisi spausti repeat mygtuką. Kodėl? Žodžiai suprantami, geri, esama ir metaforų, bet jos tiesios, teisingos. Viso teksto nedrįstu komentuoti ar aiškinti. Tik galiu pasakyti, kad ten pasakyta viskas, viskas kas būna gyvenime.

Taip susigundžiau ir visu albumu „Knyga be pavadinimo” išleistu 2012 metų gale, o mano atrastu tik dabar. Ir džiaugiuosi, netgi labai. Jame gera, kokybiška muzika atspindinti ir dalelę manęs. Visų dainų ir tekstų nevardinsiu, geriau paskatinsiu pačius pasiklausyti. Taip Pushaz hip-hop atlikėjas, G&G Sindikato narys, bet čia atskleidžia kiek kitokią savo pusę. Dainose galima išgirsti asmeniškų dalykų, atsiskleidžia tam tikri jo gyvenimo įvykiai, nuomonė. Jos nėra sunkios ar negatyvios, daugiau tiesios su geru „prieskoniu”. Būtent tokia, mano nuomone turėtų būti muzika. O ne tuščia ar banali. Ji pasako tuos dalykus ir tokiu būdu, kad pats žodžiais to neišreikši.

Muzika - visada buvo tam tikra žmogaus išraiškos forma. Šiandien, kai muzikos stilių galybė, naujų atlikėjų atsiranda kiekvieną dieną vis daugiau, sunku atsirinkti, o ir juos išklausyti. Vieni atsibosta, tada ieškai naujų, o juk ir augi, bręsti, keičiasi gyvenimo aplinkybės. Ar mūsų klausoma muzika atskleidžia mus? O taip, be abejonės. Joje ieškome panašumo į išgyvenamus įvykius, patiriamas emocijas, turimas nuostatas. Tai lyg ir savęs padrąsinimas, palaikymas, atskleidimas. Muzikinis skonis kinta, jis auga, kaip auga ir žmogus. Kas patiko prieš 10 metų, šiandien gali jau nebepatikti ir atvirkščiai.

Bet grįžkime prie pavadinimo ir pradinio taško. Jazz‘as - tai improvizacinė muzika. Kodėl ji patinka man? Būtent dėl savo lankstumo, tos pačios improvizacijos galimybės. Tai primena patį gyvenimą, jo vingius ir mūsų žmonių nuolatinį bandymą prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Pushaz šiuo albumo parodo ne tik savo, kaip atlikėjo kitą pusę, bet ir patvirtina Jazz‘o lankstumą, įvairiapusiškumą ir gebėjimą prisitaikyti.

/Gabrielė Vaitonytė/

Taip pat nurodau kelias šio albumo dainas:

Pushaz - Jazz’as gydo
http://www.youtube.com/watch?v=oDZyOettZSQ&list=FLlJVwS1acwL0_5GGi7cMzZw

Pushaz - Praeitis primins apie save
http://www.youtube.com/watch?v=GrhibTZOMS8

Pushaz - Betono džiunglės
http://www.youtube.com/watch?v=mBCNscZij6w

Rodyk draugams