BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lietuvos kelias į tarptautinius vandenis

Ilgokai galvojau ar tokio tipo traipsniuką dėti į Blog’ą. Sakau gal per rimtas, nuobodus. Bet pastebėjusi kolegos pamąstymus apie apatiškumą, nesidomėjimą, nusprendžiau, kad pats laikas jam išvysti dienos šviesą. Tad šiek tiek užsienio politikos, paprastai.

Šiandien be tarptautinio pripažinimo neįsivaizduojama nė viena šalis. Lietuvos istorijoje šiuo klausimu esama įdomių etapų. Kiek plačiau panagrinėkime Lietuvos, jau atstačius savo nepriklausomybę (primename, kad tai garsioji 1918 m. vasario 16 d.) tarptautinės padėties aplinkybės. Valstybės pripažinimas tarptautinėje teisėje vyksta keliomis pakopomis: 1) faktinis (de facto) t. y. dalinį, valstybės egzistavimo pripažinimą, kai neužmezgami su ja diplomatiniai santykiai, o nustatomi tik reikalų ryšiai, pavyzdžiui, prekybiniai; 2) juridinis (de jure), t. y. pilną pripažinimą, kai su nauja valstybe užmezgami normalūs diplomatiniai, ekonominiai ir politiniai santykiai. Pripažinus naują valstybę de jure, jai suteikiama teisė dalyvauti tarptautinėse konferencijose, kongresuose, tarptautinėse organizacijose, pripažįstama jos vyriausybė, valstybiniais aktais nustatyta santvarka, įstatymai.
Suprantama, kad visiškas valstybės pripažinimas deklaruojamas, kai ji pripažįstama de jure. Ir vis dėlto, kodėl didžiosios valstybės delsė pripažinti Lietuvą de jure 1919 metais? Kokios aplinkybės lėmė bei sunkimo valstybės padėtį šiuo klausimu? Istorikų bei tarptautinių santykių tyrinėtojų pateikiamos kelios priežastys. Viena iš jų įvardijama kaip nepalanki, nestabili tarptautinė padėtis po Pirmojo pasaulinio karo. Antroji – Lietuvos santykiai su kaimynine Lenkija bei Vokietija. Ir trečiąja priežastimi įvardija kaip pačios šalies vidaus nestabilumas. Taigi, kiek plačiau panagrinėkime minėtas priežastis.

Nestabili tarptautinė padėtis po Pirmojo pasaulinio karo. Šalys patyrė nuostolius, vidiniai judėjimai, o dar ir naujų atsikūrimas. Didžiosioms valstybėms veikti buvo ką, o ir naujų grėsmių ar nesutarimų niekam nereikėjo. Mūsų nagrinėjamu atveju, svarbiausius vaidmenis atliko Anglija ir Prancūzija. Konkrečiau kalbant, tiek Anglijai, tiek Prancūzijai buvo svarbus Rusijos likimas. Tuo metu Rusijoje vyko konrevoliucinis judėjimas, abiem minėtom šalim buvo nereikalinga, kad šalis greitai susitvarkytų savo viduje ir būtų konkorente tvarkantis Europoje. Jų politika buvo paremta tuo, kad „tegu katės pešasi maiše, neigu lauke“. O mažųjų šalių atsiskyrimas savotiškai suvienytų Rusiją. Žinoma, Anglijai įžvelgus naudą ir pripažinus Lietuvą de facto 1919 rugsėjo 24 d. panaudoti Lietuvą kaip puikų tiltą susisiekaint su Sovietinio bloko šalimis, padėtis kiek pasikeitė. Anglijos požiūris tapo kiek palankesnis mūsų naudai. Būkim teisingi, jeigu esame naudingi, tai kodėl to neišnaudojus. Tai ir buvo padaryta, britai suteikė paskolas, po truputį šalies atstatymo darbai pradėjo judėti pirmyn. Be abejo lietuviai palaikomojo balso ieškojo visur kur įmanoma, neaplenkė ir šiaurės Europos valstybių. Deja, pripažinimo reikalai ir čia nesiklostė labai paprastai. Argumentai, kodėl Skandinavijos šalys nepripažino Lietuvos de jure gana paprastos – nepripažinta kitų Antantės šalių, nestabili politinė situacija Rytų Europoje. O kaip žinia skandinavai stengėsi laikytis neutraliteto politikos ir vengti bet kokių susirėmimų. Apie 1920 metus tapo aišku, kad pirmiausia reikia susitvarkyti santykius su kaimynais t.y. Sovietų Rusija ir tik tuomet su Vakarų valstybėmis.

Kita nemenka problema Lietuvos – Lenkijos santykiai. Lenkai turėjo mintį susijungti su Lietuva ir sudaryti federaciją. Tam dėjo nemažai pastangų – stengėsi įrodyti, kad Lietuva negalinti susigrumti su grėsme rytuose (revoliucine Rusija, kuri kėlė nemažai baimės vidurio Europos šalims), o kadangi susirado nemenką užtarėją – Prancūziją, planas vykdomas buvo gana sklandžiai. Gal būt, tolesnį lenkų veržimąsi pristabdė Vokietijos palaikymas. Vokietija turėjo savo idėjų kaip panaudoti Lietuvą, ne tik prieš kylančią Lenkiją, bet ir kartu su Lietuva ir Latvija sukurti naują valstybę, dėl to buvo teikiamos paskolos, teikiama ginklai bei amunicija. Kartu, Lietuvos santykius su Antantės valstybėmis silpnino palaikomi santykiai su Vokietija. Antantės šalys nebuvo patenkintos, kad Vokietijos kariuomenė vis dar „apsitojusi“ Lietuvos teritorijoje, o tai kartu kėlė mintį, kad lietuviai esą provokiškos politikos.

Galiausiai lietuviai ėmėsi aktyvių veiksmų, 1922 m. pradžioje buvo nustatytos užsienio reikalų ministerijos instrukcijos, kaip turi būti siekiama Lietuvos de jure pripažinimo. Pasirinkta dveji kanalai: spauda ir jau palaikančios šalys, asmenys, politikai. Daug pastangų buvo dedama, kad Prancūzija pakeistų savo neigiamą nuomonę Lietuvos atžvilgiu, tai buvo stengiamasi pakeisti siūlant specialius ekonominius planus, privilegijas bei žinoma galimybė reguliuoti santykius su Lenkija. Taip pat buvo svarbu palaikyti ryšius ir su Anglija. Tų pačių metų vasarą buvo svarstoma kokiomis sąlygomis pripažinti Lietuvą. Žinoma, ekonominė nauda sužaidė pagrindinį vaidmenį. Viena iš esminių pripažinimo sąlygų tapo Nemuno internacionalizavimo klausimas. Kodėl jis toks svarbus? Anglijai svarbus dėl to, kad pirko nemažai medienos iš dabartinės Baltarusijos, o tam reikalingas pigus transportas. Prancūzijai jis aktualus buvo todėl, kad Nemunas ir Klaipėda galėtų tapti kanalu, kuriuo tiekiami ginklai ir karo amunicija karo su Sovietų Rusija atveju. Žinoma, internacionalizavus Nemuną negalėtumėme kontroliuoti ne tik lenkų prekybos, bet ir jų veiksmų. O ir ekonomiškai šalis patirtų nuostolių. Tik papildomai paaiškinus, kokiomis sąlygomis sutinkame nacionalizuoti Nemuną 1922 m. gruodžio 20 d. Lietuva gavo de jure pripažinimą Ambasadorių konferencijoje.

Lietuvos de jure pripažinimo iškovojimas buvo sunkus ir ilgas darbas trukęs ketverius metus. Didžiosios valstybės delsė pripažinti juridiškai šalį grįsdamos ekonominiais sumetimais ir „ramybės politikos“ siekio. Iš karto po karo nė viena nenorėjo vėl įsitraukti į konfliktą, o nuolatiniai Lenkijos – Lietuvos nesutarimai niekam neteikė „džiaugsmo“. Vidurio Europos valstybės stengėsi įsitvirtinti regiono ekonomikos rinkoje, tam buvo reikalinga Rusijos pristabdymas, o vidiniai neramumai tam tik pasitarnavo. Be abejo, iš Sovietinės Rusijos gautas pripažinimas mums taip pat pasitarnavo. Vis dėl to, reikia pasidžiaugti, kad Lenkijos pastangos sudaryti su Lietuva federaciją nepasiteisino. Taip pat gebėjom pasinaudoti tokiomis aplinkybėmis kaip, pirmosios socialistinės valstybės susikūrimas, pasaulinės krizės bei tarp didžiųjų šalių kilusiais nesutarimais ir iškovoti ne tik faktinį, bet ir juridinį pripažinimą.

Šiandien kaip valstybė esme pripažinti. Bet ar patys vertiname tą pripažinimą?

G.Vaitonytė

Rodyk draugams

Kodėl vis rečiau analizuojame kas vyksta aplinkui?

Draugų rate vis dažniau pastebiu, kad mažai kas domisi politika, ar aplinkui vykstančiais socialiniais-ekonominiais procesais. Nebėra su kuo pasiginčyti valstybės tvarkymo reikalais ar pasidalinti požiūriu dėl pasaulio ir žmonijos ateities. Bendraamžiams įdomiau pakalbėti „buitinėmis“ ar pop kultūros temomis. Bet ar tikrai tai yra teisinga? Nesiruošiu būti moralizuotoju  ir sakyti, reikia daryti taip ar anaip ir tuomet būsime laimingi ir teisingi, nes ir pats nežinau ko tam reikia. Beto ir A.Šopenhaueris yra sakęs: Kas atėjo į pasaulį, norėdamas jį rimtai pamokyti svarbiausių dalykų, tas galės pasakyti esąs laimingas, jei išneš sveiką kailį”. Bet turiu teisę išsakyti savo požiūrį, o ypač internetinėje erdvėje.

Daugelis be jokios abejonės geriau žino, kiek kartų O. Pikul (liaudyje “Papul”) savo trūkumus ir nepilnavertiškumo kompleksą koregavo silikono pagalba, nei kokios skolos slegia Lietuvą, ES ar taip išsvajotą kontinentą už Atlanto. Be jokios abejonės mums taip tolima ir nesuvokiama, kokie procesai vyksta mus supančiuose valstybėse kaip Rusija, o ką jau kalbėti apie artimuosius ar tolimuosius Rytus, juk jie atrodo kaip nepasiekiama žvaigždė. Nesusivokiama, kad globaliame pasaulyje žodžio toli būti praktiškai negali. Nafta juk visame pasaulyje brangsta ir dėl įvykių Meksikoje ar Venesueloje (Lietuvoje žinoma naftos kainas įtakoja ir saulės magnetinės audros). Bet kodėl taip yra?

Kaip vienas iš paaiškinimų galėtų būti tai, jog mums pastoviai pumpuojama penktarūšė informacija. Kai paklausiama, kodėl Lietuvos skola siekia 50 milijardų litų, t.y. panašiai du metiniai Lietuvos biudžetai, į kuriuos įeina ir milžiniški pinigų srautai iš ES, mūsų valdžios galvos skalambija apie kelių šimtų tūkstančių vagystes ar taupymo metodus, kurie yra tik lašas jūroje (liūtas irgi nudvėsė rankiodamas blusas). O ką rodo televizija, transliuoja radijas? Tik tai, kas rinkoje gerai perkama. Dauguma nenori pirkti/vartoti laidų apie ekonomiką, politiką. Nežiūrimi dokumentiniai filmai ar debatai, kur mūsų „šviesios“ galvos tiesioginiame eteryje parodo tikrąjį savo lygi (kartais jis būna žemiau plintuso). Lengviau juk parduoti nuogybes, prabangą ar tik savo laiptinės aukšte reikšmingą žvaigždučių sensaciją. Verslininkas (liaudyje viarslinykas, sovietmečiu spekulentas) puikia žino pagrindinį savo pasipelnymo dėsnį – parduok tai, ką šiandien perka. Rytoj parduok kažka kitko, kas bus paklausu. Taip nėra kuriamos idėjinės ir kokybiškos prekės, tame tarpe ir informacija.

Kitas svarbus dalykas, kodėl prarandame gebėjimą analizuoti yra tai, kad pasiklystame skirtingos informacijos gausoje. Taip atsitinka, nes retai kada turime savo pagrįstą nuomonę. Lengviau pakartoti ką sakė kiti, nei pačiam pasukus smegenis sukurti savo argumentus. Juk ir komentarai po straipsniais skaitomi dažniau, nei patys straipsniai. Kiek iš mūsų beskaito laikraščius ir analizuoja juose esančią informaciją? Juk kai paimi du skirtingus laikraščius ir perskaitai dvi to paties įvykio kardinaliai skirtingas versijas, suvoki, kad kažkuris laikraštis meluoja. O dar blogiau, jei meluoja abu iškart. Tuomet nepasiklysti  žinių gausoje gali padėti tik išugdytas analizės gebėjimas. Juk informaciniai karai tapo tokie pat svarbūs, kaip ir ekonominiai. Greičiausiai net svarbesni nei karai vykdomi ginklu. Turint gerus informacinius ir ekonominius svertus priešą galima sunaikinti jo paties rankomis (įdomiausia kai šalis pati nežino, kad jau yra okupuota). O baisiausia yra tai, jog tai vyksta tuomet, kai visuomenė tampa vis labiau išsilavinusia, vadinasi turime didelių spragų aukštajame moksle ir dėmesį koncentruojame į šalutinius dalykus. Statistiškai tampame protingesni, bet ar tikrai?

O ką jau kalbėti apie mūsų pastovų skubėjimą. Juk reikia visur suspėti: pabaigti kuo aukštesnės pakopos studijas, nusipirkti geresnį automobilį, pasistatyti namą. Lėkti pamatyti Egiptą, bet taip ir nepamatyti Kernavės. Ir tik tada senatvėje atsisėsti ir pagalvoti, tai kaip gi tame gyvenime viskas taip vyksta. Juk gamtoje liūtas neprisimedžioja antilopių metams ar trim gyvenimam į priekį, tai kodėl mes taip trokštame persistengti. Juk paskutinysis kostiumas bus tuščiomis kišenėmis. Geriau sustokime bent akimirkai ir pasižvalgykime aplinkui, tikrai pamatysime kažką naujo ir įdomaus, paanalizuokime įvykius.

Nežinau, gal aš ir per daug skeptiškai  pažiūrėjau, bet tokia jau ta mano nuomonė. Įdomu būtų sužinoti, ką jūs galvojate šiuo klausimu? O gal aš klystu, problema neegzistuoja?

V. Antanavičius

Rodyk draugams

kas?kur?kada?

Šis straipsnis skirtas žmonėms kurie mėgsta vis labiau populiarėjančius intelektualinius žaidimus. Aš jau ilgus metus esu didelis žaidimo kas?kur?kada? gerbėjas. Sulaukiau progos šį žaidimą pamatyti ir lietuviškos televizijos fone, tačiau prisipažinsiu – nepatiko. Vis tik nuo rusiškosios versijos, kuri turi jau gilias tradicijas, mes atsiliekame ganėtinai ženkliai. Tikrai neesu rusofilas (būdinga istorikams, žinantiems skaudžią mūsų tautos patirtį su didžiąja meška iš rytų kontekste), tačiau moku atskirti kultūrą nuo politikos. O kai kuriai rusiškos kultūros daliai alergijos nejaučiu, ypač klasikinei (jokiu būdu nepainioti su tarybine). Taip savo straipsnyje sumąsčiau sudėti kelis įdomesnius paskutiniųjų laidų klausimus, kartu su atsakymais. Tikiuosi įgausite naujų žinių, o kartu pramankštinsite smegenis ir patys pamėginsite surasti atsakymą. Stengiausi, kaip įmanoma geriau perteikti klausimo ir atsakymo esmę, nes kartais verčiant iš kitos kalbos, tai padaryti - komplikuota. Tikiuosi, parinkau įdomius jums klausimus. P.S. kai kurie klausimai tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paprasti.

1. Švedų karalius Oskaras II-asis labai griežtai bausdavo savo tarnus net ir už menkiausius nusižengimus. Tačiau vienos eilinės kelionės į Karlstono tvirtovę metu, monarchas atleido už pakankamai rimtą tarno nusižengimą. Matyt karalius įvertino nusižengusiojo humoro jausmą, kuris pasakė: „Jūsų didenybe, šalis taip pakilo per Jūsų valdymo laiką“. Klausimas: Kas įvyko per šią kelionę? Atsakymas: Tokiais žodžiais ironiškai teisinosi tarnas, kuris ant seklumos „pasodino“ laivą.

2. 1940 m. naciams okupavus Prancūziją, svarbiausi vokiečių karininkai būdavo apgyvendinami prabangiuose Paryžiaus apartamentuose. Kuomet karininkas ateidavo į savo naują gyvenamąją vietą visuomet rasdavo idealią tvarką, tik vienas paveikslas būdavo pakabintas kreivai. Klausimas: kodėl taip buvo daroma? Atsakymas: Prancūzai puikiai žinojo, kokie pedantiški yra vokiečiai, todėl kai jie pamatys pakreiptą paveikslą, būtinai eis jo taisyti. O ten būdavo įrengtas sprogmuo, kuris suveikdavo pataisius paveikslą.

3. Klausimas: kas vieno amerikiečių reklaminio klipo kūrėjų manymu lekia pas mus iš visų pasaulio šalių ir svarbiausia paaiškinkite autorių logiką? Atsakymas: Iš visų pasaulio šalių pas mus lekia – žinios. Logika: pasaulio šalys gali būti suvokiamos ne tik kaip valstybės, bet ir kaip pasaulio kryptys – šiaurė, rytai, vakarai ir pietūs. Kadangi kūrėjai buvo amerikiečiai, tai – North, East, West, South. Iš pirmųjų žodžių raidžių – NEWS (žinios).

4. 19 a. Rusijoje, kai kuriuose miesteliuose ant namų būdavo kabinami ženklai, kuriuose pavaizduoti: kirvis, kastuvas, kibiras. Ant kiekvieno namo būdavo ženklas, tik su vienu iš paminėtų įrankiu. Klausimas: kokiu tikslu tai buvo daroma? Atsakymas: tuo laikotarpiu dar nebūdavo gaisrininkų, todėl kiekvieną gaisrą gesindavo patys miestelio gyventojai. Ženklai būdavo reikalingi tam, kad iš to namo kuriame gyveni, turėjai neštis tą įrankį kuris pavaizduotas ant tavo namo. Taip buvo apsisaugojama nuo to atvejo, kad neatbėgtų visi gyventojai vien su kibirais, kirviais ar kastuvais. Juk gaisrui gesinti reikalingi buvo visi įrankiai.

5. Kartais posėdžių metu F.Ruzveltas sakydavo : „šiandien aš nužudžiau savo močiutę“. Klausimas: kokiais atvejais jis tai sakydavo? Atsakymas: Jis tai sakydavo tuo atveju, kai matydavo, kad jo niekas nesiklauso. Tai pasakęs jis kaip mat vėl atkreipdavo dėmesį į save.

6. Klausimas: Ką Markas Tvenas laikydavo pačia pavojingausia vieta pasaulyje? Atsakymas: lovą, nes ten miršta daugiausia žmonių pasaulyje.

7. XX a. viduryje Brazilijoje buvo populiaru moterims prabangiuose restorane užsisakyti tirštą kreminę sriubą. Ji buvo užsakinėjama net ir tuo atveju, jei jos nebuvo ruošiamasi valgyti. Klausimas: kodėl tuomet šios sriubos reikėdavo moterims? Atsakymas: tuo metu Braziliją drebino neregėto mąsto nusikalstamumas, ir dažnu atveju buvo apiplėšinėjamos prabangių restoranų lankytojos su savimi turėjusios brangius papuošalus. Moteris pamačiusios, kad į restoraną įsiveržia nusikaltėliai, papuošalus greit atsisegdavo ir panardindavo į tirštą, nepermatomą kreminę sriubą. Taip buvo išsaugojamas turtas.

8. XIX a. pabaigoje buvo išrastas įrenginys, kurį sudarė medinė bačka pilna vandens ir apačioje pritvirtintas dinamitas. Klausimas: kam buvo naudojamas šis įrenginys? Atsakymas: šis įrenginys buvo primityvus gesintuvas. Kilus gaisrui, nuo jo užsidegdavo ir sprogdavo dinamitas, kuris ištaškydavo vandenį, ir taip likviduodavo nedidelį gaisro židinį.

9. Viena legenda pasakojo, kad viena nedidelio kaimo gyventoja, laikas nuo laiko gaudavo laišką iš savo sūnaus, kuris tarnavo armijoje ir seniai nematė savo mamos. Kiekvieną kartą motina paimdavo iš paštininko laišką, paverkdavo, pabučiuodavo voką ir grąžindavo atgal. Klausimas: apie ką šita legenda ir kodėl motina neatidarydavo voko? Atsakymas: iki XIX a. vidurio laiško persiuntimą apmokėdavo laiško gavėjas. Pas motina nebūdavo pinigų, todėl ji voko ir neatidarydavo. O sūnus žinodamas, kad motina neturi pinigų, tiesiog siųsdavo tuščią voką, tam kad motina žinotų, jog jam viskas gerai. Nuo tokių susirašynėjimų paštas patirdavo nuostolius ir pagal legendą, taip gimė pašto ženklai, kuriuos apmokėti jau tekdavo laiško siuntėjui.

V.Antanavičius

Rodyk draugams

“FENG ŠUI” – darnaus gyvenimo pavyzdys (2 dalys). Kad sėkmė lydėtų.

Feng Šui tai menas gyventi darniai, sutarti su savimi, artimaisiais, aplinka. Feng Šui svarbi ne tik sienų, langų bei durų kryptis, bet ir šviestuvų, baldų ir kitokių daiktų spalva padėtis ir pavidalai. Feng Šui aiškina, kaip visi tie dalykai veikia žmogų ir kaip tą poveikį derinti. Straipsnyje pateiksiu keletą patarimų sėkmei atsivilioti, ar apsisaugoti nuo blogų jėgų.

Jeigu namuose jaučiate blogą energiją išvalykite namus sūriu vandeniu, jis padeda atsikratyti žalingų jėgų.

Jei kamuoja liūdnos mintys, esate prislėgtas, susitvarkykite namus, išvėdinkite užkampius. Išmeskite nenešiojamus drabužius. Tai pakelia nuotaiką ir suteikia teigiamos energijos. Rankinė - ne šiukšlynė. Bent karta į mėnesį reik iškraustyti ir išvalyti ir ją - nuo senų kvitų, čekių, popiergalių, nerašančių rašyklių ir kitų daiktų.

Jeigu nusipirkote sendaikčių, būtinai praplaukite juos druskingu vandeniu, galima į seną komodą įdėti ir mažą maišelį su druska.

Trikojės rupūžės neša laimę ir turtus, BET jos turi būti išdėstytos po krėslais ar minkštasuoliais.

Dvejų žuvų ženklas - puikus turto sargas. (pgl budizmą) Tailande ir Japonijoje jis nešiojamas ant kaklo pinigams apsaugoti nuo vagių ir plėšikų.

Piniginėje nešiokitės trejetą kiniškų pinigėlių, surištų raudonu siūlų - tai padės jums niekad nestokoti pinigų ir prisivilioti sėkmę.

Norintiems iškilti arba pralobti patartina už nugaros pasidėti  Vėžlį-Drakoną. Jis neturi būti labai didelis bet kuo sunkesnis. Vėžlys gintų nuo griaunančių jėgų, o drakonas nuo skubotų ir netikusių sprendimų. Vėžlio - Drakono atvaizdą pravartų nešiotis ir kaip papuošalą. Jai tai žiedas maukitės jį ant dešinės rankos vidurinio piršto, taip, kad būtybių galvos būtų atgręžtos link plaštakos.

Jai jums nejauku darbe, pasistatykite gaidžio atvaizdą, ypač svarbu, kad jis turėtų ryškiai raudoną skiauterę ir galingus nagus - kuriais sustabdo ir pribaigia neigiamas jėgas.

Jai nuolat stinga jėgų, ar jaučiatės išsekęs, lenkia ilgai miegoti ar gulinėti tai reiškia, kad jūsų kambaryje per daug in prado. Pagelbėti galėtų šviesus, erdvus, švarus, sutvarkytas kambarys. Ryškiai geltoni, raudoni ar balti drabužiai bei apmušalai.  Norint greičiau atsigauti be minėtų priemonių patartina sau iš kairės pasistatyti Drakono Ru I atvaizdą - jis sustiprina jėgas.

Drakono pavidalo papuošalas teiks jums narsos, stiprybės ir gins nuo blogio jėgų. Penkianagis drakonas neša sėkmę. Beje, nepatartina drakono laikyti miegamajame. Ar tiesti ant grindų kilimą su jo atvaizdu. Aplamai nespausdinkite įmonės pavadinimo ant kilimėlių, kad nemindytų jos vardo.

Ametisto kristalai teikia darnos tarpusavio ryšiams. Ji prisirišus prie lovos galvūgalio kojos, ten kur jis siekiasi su čiužiniu, sutuoktinius lydi darna ir ištikimybė. Šis paprotys atėjo iš senovinių  dao knygų: kadaise taip darydavo moterys, kad niekas nenuviliotų vyro.

Laimingam ir sočiam būviui vertėtų ryžių dėžutės dugne padėti dailų raudoną maišelį su pinigais.

Puiku jai namuose turite laivo ar burlaivio maketą prikrauta monetų ar brangakmenių - tai neša laimę ir turtus. Tokius laivus reik statyti taip. kad jie „plauktų” palankia kryptimi. Paveikslams su laivais tinkama šiaurės, rytų pusė.

Paveiksluose kuriais puošite sienas turėtų būti pavaizduoti derliaus kupini laukai, jau minėti laivai, tai kas vaizduoja perteklių, ir reikėtų vengti laukinių žvėrių, karo, smurto, nelaimių atvaizdų.

Negalima sėkmės talismanų laikyti vonioje, nes jų poveikis bus atvirkštinis, bėje vonios duris visados turi būti uždarytos, nes joje kaupiasi neigiamos jėgos, kurių geriau į kitas patalpas neišleisti.

Daugialapiai augalai kambario pietryčių pusėje pritraukia sėkmę ir pinigus. Kita vertus augalų perteklius šiaurės pusėje mažina sėkmę darbe. Pagal Feng Šui, namuose negalima laikyti džiovintų gėlių, negyvų augalų..

Įdomų tai, kad pagal Feng Šui negalima dovanoti raudonų gėlių, jos naikina meilę, sutuoktinis gali susirasti kitą. Raudonos gėlės netinka nešti ligoniams nes jos reiškia mirtį. Anot budistų - tai sielvarto ir nelaimių ženklas.

Jei merginai tenka vielai grįžti namo rankinėje galima nešiotis veidrodėlį, kad apgintų nuo įkyruolių ar nelaukiamų išpuolių.

Kalbant apie jūsų asmeninį parašą: jį būtina baigti smagiu brūkšniu aukštyn. Tai gali tapti sėkmės pranašu.

Jai jaučiatės bejėgis, prislėgtas, paimkite į rankas laimą (tai žalioji citrina) ir kočiokite jį tarp delnų.

Idealu jai prie namo yra vandens telkinys, kuri rekomenduojama papuošti vėžliukais. Vėžliukai pritraukia sėkmę ir laimingą gyvenimą.

Elektroninius prietaisus laikyti geriausia vakarų bei šiaures - vakarų pusėje, tai sustiprina metalo spinduliuojamą jėgą kuri yra palanki tėvui ir vaikams.

Akvariumo nevalia laikyti miegamajame, vonioje ar virtuvėje.

Negerai jai darbo vietoje per daug tylu, Muzika sustiprina palankiąsias aplinkos jėgas (či) ir palaiko in bei jan pusiausvyrą. Tik svarbu, kad muzika netrukdytų dirbti ir kurti.

Blogai jai jūsų name tualetas yra įrengtas pietryčių pusėje, jai to pakeisti neįmanoma pakabinkite jame vėjo varpelius ar kitokių metalinių daiktų.

Ir tai tik keletas patarimų sėkmei išlaikyti ar atsivilioti į namus kuriuos siūlo Feng Šui.

Honorata D.

Rodyk draugams

“FENG ŠUI” – darnaus gyvenimo pavyzdys (1 dalys) Namai.

Mane visados domino Rytų šalių kultūra. Viena iš jų apraiškų - „FENG ŠUI”- senas Kiniškas menas parodantis kaip geriau suvokti aplinką ir deramai susitvarkyti savo gyvenseną. Išvertus iš Kiniečių kalbos, Feng Šui reiškia „Vėjas-Vanduo”.  Vėjas atstovauja aktyvią Janenergiją, Vanduo atstovauja pasyvią Inenergiją. Viena energijos rūšis negali egzistuoti be kitos. Jos neatsiejamos viena nuo kitos ir nuolat  viena kitą veikia. 

Jan- tai vyriškas elementas. Jis šviesus, aktyvus, karštas, simbolizuoja dangų, šviesą, jėgą.

In- tai moteriškas elementas. Jis tamsus, pasyvus, šaltas, simbolizuoja žemę, tamsą, mėnulį.

Apsijungusios jos suformuoja galingą jėgą, taip vadinamą Či. In arba Janperviršis sukuria konfliktus ir disbalansą, o jų balansas reiškia harmonijos buvimą.

Feng Šui moko gyventi geriau, sutariant su aplinka, artimaisiais, pačiu savimi. Tinkamai pasirinkti vietą namui statyti, darbui, poilsiui, kaip tinkamai naudoti spalvas, tvarkytis namuose. Vadovaujantis jo patarimais į savo namus galime atsivesti laimę, sveikatą ir džiaugsmą.

Feng Šuiišskiria 5 pagrindines stichijas arba energijas - tai Medis, Ugnis, Žemė, Metalas ir Vanduo. Energijos, kurias atsinešame gimimo metu, apsprendžia mūsų likimą. Kai žinai kokios energijos trūksta, gali jos padauginti savo aplinkoje. Savęs pažinimas ir veiksmų suderinimas bei aplinkos formavimas pagal stichijas  į žmonių gyvenimus atneša harmoniją.

Feng Šui - tai mokslas, kurio pagalba galima sukurti harmoningus santykius su aplinka.

Keli patarimai darniam gyvenimui su aplinka pagal Feng Šui:

Pagal Feng Šui, ideali vieta namui yra aukštuma. Jokiu būdų netinka viršūnės, nes ten išsisklaido visa energija.

Pagal Feng Šuibendrą namų erdvę reikėtų suskirstyti į 9 dalis. 8 dalys pagal pasaulio šalis ir viena vidurinė. Tą pačią schemą galima taikyti ir kiekvienai patalpai atskirai, šis suskirstymas vadinamas Lo Šu kvadratu, juo remiasi visas Feng Šui mokslas. Namų ar kambario duris visados bus ties 8, 1 ir 6 kvadratais. Šalia pateiktoje lentelėje įrašyti daiktai, kuriuos patartina laikyti tuose namo, ar patalpos dalyse.

Kalbant apie namus palankiausia namo dalis, ty. šiaures - vakarų patalpa, skiriama šeimos „galvai”, kita pagal palankumą vietą skiriama virtuvei ar svetainei - vietai kur šeima praleidžia daugiausiai laiko. Vyriausiam sūnui dera miegoti rytų pusėje, vyriausiai dukrai - pietryčių.

Name, svarbia vietą užima duris, jų neturi būti per daug. Negerai jai vienoje eilėje išsirikiuoja trejos duris. Tai labai didelis trukumas gresiantis nemalonumais ir nesėkmėmis. Tokiu atveju vertėtų prieš vidurines duris pakabinti daugiabriaunį gamtinio kristalo pakabutį, o dar geriau pastatyti pertvarą.  Šitaip bus pristabdytas nuo vienų prie kitų durų plūstantys jėgų srautas.

Vienos į kitą atgręžtos duris turi būti vienodo aukščio ir pločio. Jei jos tiesiai viena prieš kitą tai sukelia priešpriešą, o jai šiek tiek pasislinkusios - ir netektį.

Jai gyvenate butuose tai prieš duris neturėtų būti kolonų ar laiptų. Nepalanku, jei buto durys randasi ilgo koridoriaus gale, kur susieina galingosios jėgos.

Tualetas turi būti nedidukas, atskirtas nuo vonios, ir šiukštu negalima jo įrenginėti prie laukujų durų - tai atneša nelaimes.

Neleiskite, kad jūsų name, ar bute būtų skersvėjis. Dėl skersvėjo išgaruoja visa gera energija.

Reikia stengtis, kad kambariai būtų šviesūs, saulėti, visa tai kaupia gerąją energiją.

Kambaryje darbo stalas turi stovėti taip, kad būtumėte veidu į duris, kampas neturi reikšmės, svarbu tik jums palanki kryptis. Niekad nesisėskite prie stalo, kad už jūsų būtų atdaras langas, jai uždarytas gerai, o dar geriau jai už nugaros yra siena, ant jos pakabinkite kalnų atvaizdą - jis jus parems. Beje šiukštu niekad nesėdėkite nugara į duris. Tai gali baigtis tuo jog vieną dieną jus išduos bendradarbiai, kita vertus tarp stalo ir įėjimo neturi būti jokių kliūčių, kitaip jus nuolat persekios sunkumai.

Geram miegui:

Lovos galvūgalis turi remtis į sieną, palankų jai galvūgalis atkreiptas į rytų pusę, tai garantuos pilnavertį miegą. Jai lovos galvūgalis bus prie lango (pav.3) dažnai jausite nuovargį. Jai galvūgalis bus nukreiptas į vakarų pusę, dažnai jausite nuovargį ir sunkumą. Svarbu paminėti, kad negalima miegoti kojomis nukreiptomis tiesiai į duris, tai reiškia mirtį (pav.1).

Nepalanku statyti lovos ant vienos sienos su durimis(pav.2), arba tarp durų ir lango (pav.4).

Negerai statyti lova kambario vidury ar kampu (pav.5).  Labai blogai, kada už miegamojo kambario sienos įrengtas vonios ar tualeto kambarys. Lovą privalu tučtuojau perstatyti kitur, net jai tai nebūtų itin palanki kryptis.  

Virš lovos nedera kabinti lentynų, jos apsunkina miegant ir gyvenime gali virsti sunkiomis naštomis ir vargais.

Venkite sėdėti o ypatingai miegoti po sijomis, miegantis tokiose vietose ilgainiui tampa išsiblaškę, sutrikę, jaučia įtampą, galvos skausmus.  Sijas vertėtų pridengti, jai neįmanoma prikabinti prie jų du raudonus, kampu surištus vamzdelius, kad išsklaidytų žalingas jėgas(pav.6).

Feng Šuipataria nestatyti veidrodžio taip kad jame butų matoma lova, ypač jai tai sutuoktinių miegamasis - tada į jų gyvenimus pradės brautis pašaliniai asmenis, kol galop santuoka iširs. Be to veidrodžiai spinduliuoja galingas jėgas kurios gali trukdyti miegui, todėl jai veidrodžio nesinori išnešti iš kambario, tai bent jau apdenkite jį skepeta. Kita vertus veidrodžiai yra labai parankus pagalbininkai „ištaisant” ar „pridengiant” statybos klaidas (didinant per mažas patalpas, taisant netaisyklingai įrengtus laiptus, virtuve ar pan.) Gerai veidrodį pakabinti valgomajame, tam kad atspindėtų maistu nukrautą stalą ir prie jo sėdinčius žmones, kad atspindėtų kambaryje pakabintus gerą lemiančius ženklus ir pan.

Nevalia laikyti augalų šiaurės-rytų ir pietvakarių pusėje, pietuose netinka laikyti vandenį, vakaruose ir šiaurės vakaruose gali būti pavojingas itin ryškus apšvietimas. Rytuose ir pietryčiuose  reikėtų vengti metalo.

Pagal Feng Šuisutvarkyti namai gali būti tiek pustušti kaip prašmatnus. Tiesiog svarbu žiūrėti, kad netinkamame kampe neatsidurtų netinkamas daiktas.

Daugiau apie Feng Šui antroje dalyje.

Honorata D.

Rodyk draugams

Dr. Marko Borelos paskaita „Italijos medžioklės pilys: dvarų papročiai ir kraštovaizdis“

2013 m. balandžio 25 d. įvykusi žymus italų paveldosaugininkas, architektas restauratorius dr. Markas Borela (Marco Borella) paskaita Vilniaus paveikslų galerijoje susirinkusią publiką supažindino su karališkąja medžiokle, kuri buvo populiari Europos valdovų dvaruose/pilyse, jos ritualais ir formomis. Paskaitos metu pristatyti medžioklės rūmai nuo Kastel del Montės pilies (Castel del Monte, XIII a.) iki pat Stupinidžių rezidencijos (Stupinigi, XVIII a.). Juose atsispindi aristokratiškojo medžioklės meno klestėjimo šimtmečiai Italijoje.

Buvusieji paskaitoje išgirdo keletą medžioklė funkcijų: laisvalaikio praleidimo/pramoginė, politinių sumetimų pvz.: jos metu buvo sudaromos sutartys, karo menas - žvėris tapatinamas su priešu, kuriam nugalėti reikalinga strategija, orientuotis aplinkoje, yra ugdomi karvedžio įgūdžiai ir t.t. Kadangi Italijoje medžioklė apibūdinama kaip tauri praktika, geras tonas tuometiniai diduomeniai tai medžioklė tapatinama kaip įvaizdžio kūrimo priemonė (taurumas ir išmintingumas).

Medžioklė pačioje Italijoje kaip diduomenės užsiėmimo šaka pradėjo plisti kažkur XIII a. kai prasidėjo politinis stabilumas šalyje, o pamažu pradėjo nykti medžioklės tradicijos kažkur XVIII a., nes medžioklė iki tol buvusi karališjoji jau buvo prieinama ir paprastiems žmonėms. Ankščiau valdovai vykdavo medžioti su dideliu ekipažu, o nuo XIX a. ji vyksta individualiai.

Plintant žemdirbystei buvo nuniokota daug miško plotų ir žvėrys privalėjo iškeliauti kitur, medžioklės plotų sumažėjimas inspiravo tai, kad XV a. atsiranda saugomos teritorijos, kurios buvo skirtos tik medžioklės reikmėms ir bet kokia ūkinė veikla yra uždrausta jose.

Italijoje yra žinoma, kad medžiokle užsiiminėjo ne tik diduomenė, bet ir popiežiai pvz.: Leonas X įteisino nuolatinę medžioklę su sakalais. Popiežiai vykdavo medžioklėse argumentuodami, kad tai sveika protui ir kūnui.

Italijos medžioklės pilys buvo pritaikytos medžioklė reikmėms, dideli kiemai skirti puotoms po medžioklės.

Karališkos medžioklės nykimo viena iš priežasčių lėšų stygius, nes laikui bėgant valdovai medžiodavo vis su didesniu ir didesniu ekipažu.

Lietuvoje taip pat buvo karališkoji medžioklė - rengiamos medžioklės, kuriose dalyvaudavo kaimyninių šalių, kunigaikščių vadovai. dr. Markas Borela panašiai aiškino ir Italijos karališkos medžioklės apibrėžimą. Paklaustas apie sąsają su Lietuvos medžioklės istoriją nepabijojo pasakyti, kad nežino. Apskritai malonu klausyti žmogaus, kuris nevengia tokių žodžių kaip nežinau, reiktų pasidomėti, hmm sunku pasakyti ir pan.

Žydrūnė Saulevičiūtė

Rodyk draugams

Motociklu aplink pasaulį

Nusprendžiau rašyti šia tema, kurią galbūt skaitysite, o gal tik permesite akimis, dėl paprastai žmogiškos priežasties -  mintys sukdamos galvoj „Ką gi parašyti į tąąąą blogą?” ilgai neužsibūdavo mat, jas vargšeles vis nuvydavo iš   lauko atsklindantys grėsmingi plieninių žirgų garsai lyg sakydami  „Atėjo pavasaris - varom į lauką”!  Nu tai varom….Tik šįkart važiuosim aplink pasaulį ir pagalvosim apie  keliones,  svajones ir tikslus.

Architektūros studentė. 77,000 kilometrų. 1974 m. motociklas BMW R60/6.
Apie ką visa tai?
Atsakau - apie 24 m. britę Elspeth Beard, kuri vat taip va sau pabaigusi tris architektūros studijų kursus universitete 1980 m. užsėdus ant motociklo išvažiavo pamatyt pasaulio.
Šioje vietoje truputėli sustokim ir pagalvokim - sėdit šnekat su drauge apie batus ir bakalaurinį, o jin ir sako jum:
-Žinai, Maryte, važiuoju aš aplink pasaulį - motociklu.
Kokia pati pirma mintelė šautų jūsų galvon? Bent jau man išsprūstų toks lengvas juoktelėjimas, toks panašus į pffffff:
-Nu tai davai važiuok!, - pasakyčiau aš. BET. Kai paaiškėtų, kad čia viskas tikra ir rimta, juoktelėjimas virstų į nerimą:
-VIENA? Tau čia ne su Raynieru paskraidyt. O tai studijos ???
Aišku dabar kiti laikai, pilna technologijų ir taip visko, keliavimas supaprastėjo, bet kalbant apie tokį pasaulio pažinimą pritarčiau pačios Elspet žodžiams:  „It’s the best way to get around - cheap, efficient and I enjoy the freedom” (Elspeth Beard, 1980).

Tęsiant istoriją toliau, verta paminėti, jog mergina nebuvo kvaila ir nesugalvojo vieną dieną nusipirkti motociklą, o kitą jau važiuoti aplink pasaulį. Ne. Iki tol Elspeth su BMW R60/6  jau buvo šiek tiek pasivažinėjusi. Šiek tai, turiu mintyje 16 tūkstančių kilometrų nuo Skotlando iki Airijos, o tada žemyn Europos link Korsikos aišku neskaitant visokių kitokių trumpų atstumų. Na ši kelionė smagi buvo, kad mergina nė nemanė sustoti ir…. padirbėjusi vietiniame Londono pub‘e kurį laiką, susitaupė apie 1900 šlamančių ant „Pasaulio pažinimo”. Pradžioje  R60/6  buvo nuplukdytas į Niujorką dideliu laivu, o pati į  Didžiojo Obuolio miestą nuskrido dideliu lėktuvu. Iš ten jų kelionė prasidėjo -  patraukė  link Kanados. Kanadoj ilgai neužsibuvo, nusprendė pasukt atgalios į Ameriką, į Los Andželą. Iš Los Andželo BMW vienas buvo paleistas per vandenyną link Sidnėjaus, o pati Beard nusprendusi pailsėti ir paturistauti mažumėlę, kol motociklas plaukė per vandenyną, išlipo Naujojoje Zelandijoje. Pasivaikščiojo, pasigrožėjo įspūdinga gamta, na ir, žinoma, pailsėjo. Jau po to kai abu pasiekė Sidnėjų, Elspeth prisiminė, kad yra architektūros studentė.  Sustojo truputį ilgėliau. 7 mėnesius Sidnėjuje praktikavosi architektūros srityje, gyveno kaip studentė -  garaže, bet… įgijo daug naudingos patirties ir lėšų tęsti tolesnę kelionę. Tada važiavo skersai Australiją ir patyrė pirmąją didelę avariją  - ant šlapio kelio R 60/6  slydo, apsivertė, vairuotoja smarkiai susitrenkė, bet nieko nesusilaužė (dar iki dabar Elspeth turi išsaugojusi tą šalmą, kuris išgelbėjo jai gyvybę, ir kurį ji dėvėjo likusios kelionės metu). Susitrenkusi, bet neišgąsdinta ji dvi savaites gulėjo ligoninėje, tada pakilo iš lovos, nuvažiavo iki Austrijos žemyno pakraščio, įsodino BMW į laivą, kuris plaukė link Singapūro, o pati vėl sumanė paturistauti  - šįkart po Indoneziją.
Na Singapūras nebūtų Singapūras, jei ten Elspeth nebūtų pavogę visų vertingiausių daiktų -  paso, vizų, registracijos ir motociklo transportavimo dokumentų.  Nelabai gražu iš Singapūro pusės, bet ir šioje vietoje kelionė nesibaigė. Elspeth šešias savaites praleido šalyje, kol valdžia pagamino ir sutvarkė naujus dokumentus, o tada jau lėkte išlėkė iš Singapūro į  Bankoko pusę. Tada sausumo keliais keleliais link Indijos.  Indijoje atsitiko antra nelaimė. Spėkit kokia? Palengvinimui pasakysiu raktinius žodžius - jis su keturiom kojom, loja ir graužia kaulą….Taip! Šunėkas! Avarijos kaltininkas šunėkas, sekęs paskui kažkokį tai sunkvežimį ir pasipainiojęs po motociklo ratais. Taip va sau šast po ratais. Ratai susimėtė ir motociklas trenkėsi į medį. Medžio likimo nežinau, bet šunėkas buvo pagerbtas vietinių tailandiečių puode, į kurių sodą ir įvažiavo Elspeth, ir kurių namuose jinai dvi savaites atgavinėjo jėgas ir remontavo savo dviratę priemonę. Taip apie malonią viešnagę kalbėjo pati keliautoja - „I understood why they were happy to look after me - I’d provided them with food for a fortnight!”

Po šių „malonių” atostogų  kelionė per Indiją buvo tęsiama toliau, Kalkuta pamatyta, o į Katmandu iš Anglijos atskirdę Elspeth tėvai, po beveik dviejų metų nesimatyto buvo šokiruoti, kokia jų dukra sulysusi ir kokia skinny.  Viskas čia buvo dėl dizinterijos ir hepatito, kuriais buvo užsikrėtusi keliautoja, ir kurie paliko jos kūne savų žymių. Prie Katmandu mergina sutiko panašų entuziastą vokietį Robertą su BMW, tad važiavo drauge per likusią Indijos dalį, Pakistaną ir Iraną. Pasiekę po sovietinį Iraną, prie Elspeth vėl pristojo hepatitas. Vos galėjo stovėti ir važiuoti. Tačiau sustoti negalėjo - vizų galiojimas ėjo į pabaigą, skaičiavo paskutines valandas, tad perkirsti sieną buvo mirtinas reikalas. Įvažiavus į Turkijos teritoriją buvo galima atsidusti ir sustoti - Elspeth reikėjo atgauti jėgas, o ir R60/6 techniškai Atnaujinti. Šioje istorijoje nėra nelaimingos pabaigos, nes iš Turkijos pro Graikiją Elspeth Beard pasileido link gimtosios Anglijos. Europos keliai jai jau buvo pažįstami, tad kelionė tapo malonesnė. Ir taip vieną dieną ji sveika ir gyva grįžo namo.

Mes čia labai greitai apkeliavom pasaulį, bet išties visa kelionė truko 3 metus. Nuvažiuota 77,000 kilometrų. Elspeth sulieknėjo 24 kilogramais (dar vienas lieknėjimo būdas merginoms). Grįžusi baigė architektūros studijas. Šiandien Elspeth Beard yra garsi architektė, aktyvi BMW entuziastė.

Kai pirmą kart išgirdau apie ją ir jos kelionę, pagalvojau OHO, kai labiau pasidomėjau OHOHOHO. Mane žavi, ne pats faktas, kad ji pirmoji Didžiojoje Britanijoje apkeliavo žemės rytulį, bet jos ryžtas, drąsa ir stiprybė. Ką reiškia būti vienam? Ką reiškia keliauti vienam po svetimas šalis, svetimose kultūrose? - palieku Jums apie tai pamąstyti.

O aš tikiuosi, kad vieną dieną Elspeth parašys knygą/ kelionės dienoraštį apie savo trip‘ą.

„Kelionę planuoti –džiaugsmas. Kelionę vykdyti – katorga. Kelionę prisiminti – visko atpildas”.

Ieva Š.

Rodyk draugams

Truputis cirko istorijos

Cirkas (lot. Circus - ratas) – tai pramoginio meno šaka, pagrįsta jėgos ir miklumo demonstravimu, ekscentrika, dresuotų gyvūnų pasirodymais. Taip pat cirku vadinama ir organizacija, rengianti cirko vaidinimus, bei vieta, kur šie vaidinimai vyksta.

Jau daugiau nei 2000 m. cirko gyvūnai linksmina žmones. Dar senovės Romoje, lankytojams patiko stebėti vežimų lenktynes ir kovas tarp liūtų ar lokių su vergais. Panašūs pasirodymai Europoje buvo populiarūs iki XVIII a. kol Anglijoje atsirado pirmasis cirkas. Tuo tarpu Ameriką ši pramoga pasiekia šiek tiek vėliau - XIX a. viduryje, kai keliaujantys cirkai pradėjo rodyti triukus su laukiniais gyvūnais.

Cirkas Senovės Romoje:

Senovės Romoje cirku buvo laikomos žirgų ir vežimų lenktynės, raitelių, scenos kovos, dresuotų gyvūnų, žonglierių ir akrobatų pasirodymai. Manoma, kad Romos cirkui įtakos turėjo senovės graikų tradicinės pramogos – vežimų lenktynės ir gyvūnų pasirodymai. ‚

Senovės Romoje vykdavo žirgų lenktynės prasidėdavo baltos nosinaitės numetimu ant žemės ir trimito signalu. Po jų pasirodydavo keturi dviračiai vežimai, kuriuose būdavo įkinkyta po keturis žirgus. Pasibaigus lenktynėms, nugalėtojas pravažiuodavo pro triumfo arką į rengėjų ložę, kur būdavo apdovanojamas, ne tik vadeliotojas, bet ir nugalėjęs žirgas. Vadeliotojas gaudavo brangių rūbų ar pinigų, o žirgas būdavo papuošiamas vainiku ir palmių šakomis. Vėliau sekdavo publikai labai patikusi scena, kurioje po imperatoriaus duoto ženklo į areną būdavo išleidžiamos keturios, skirtingais kostiumais apvilktos beždžionės, pririštos prie neišjodinėtų arklių.

Dar viena žymi romėnų pramoga – gladiatorių kautynės. Jose gladiatoriai turėjo kovoti su laukiniais gyvūnais, - lokiais, panteromis ir liūtais. Į areną jie buvo išleidžiami beveik beginkliai – tik su trumpu kardu arba ietimi. Be tokių pasirodymų Koliziejuje taip pat vyko gyvūnų kankinimai. Mušdami botagais, tarnautojai įsiutindavo gyvūnus. Raganosiai buvo priversti kovoti su drambliais, panteros su jaučiais, meškos su šernais. Žaidynių metu, vos atidarius Koliziejų buvo nukankinta daugiau nei 5000 gyvūnų.[1]

Pačiame Koliziejuje taip pat buvo rodomi apmokyti gyvūnai: liūtai gaudė triušius, o sugautus paleisdavo gyvus, drambliai šokdavo, gyvūnai sėdėdavo prie stalų su maistu.

Senovės Romoje cirkas buvo vienintelis visuomeninis renginys, kuriame vyrai ir moterys nebuvo atskiriami. Tuo metu kai žlugo Romos imperija, Europa dar neturėjo didelių ir gyvūnais turtingų cirkų. Dresuotojai ir atlikėjai keliavo po miestus ir pasirodydavo vietos mugėse.

Rodyk draugams

Žmogaus atramos

Rašant straipsnį nenorėjau tiesiog įdėti dalies iš savo bakalaurinio. Manau kitiems kaip ir man smagiau paskaityti kolegų pasamprotavimus. Prisipažinsiu, netrumpai galvojau apie ką rašyti, kas būtų aktualu ir įdomu. Ir balandžio 18 dieną, pasklido žinia apie aktoriaus Vytauto Šapranausko mirtį. Nešnekėsiu būtent apie jį, ši tema jau per daug išgvildenta, tačiau tądien teko perskaityti nemažai straipsnių, bet turbūt labiausiai sujaudino portale delfi publikuotas straipsnis ir jame S. Urbonavičiaus žodžiai:

“Mums nekartą teko nuoširdžiai kalbėtis, ne kartą bandžiau jam padėti kuo galiu. Jis jautėsi labai vienišas. Iš tikrųjų jis buvo nepakeliamai vienišas žmogus. Manau, kad tai jį ir pražudė. Jis ne kartą buvo pripažinęs, kad neturi draugų”

Šie žodžiai, toli gražu privertė susimastyti ne apie vienatvę, o apskritai kokios yra žmogaus atramos? Kas žmogui padeda išlikti, kas jį motyvuoja, palaiko. Tai šeima, draugai, supantys žmonės? Ar yra kai kas daugiau? Nors mano paminėti dalykai yra labai svarbūs žmogaus gyvenime, tačiau į ką žmogus remiasi kaip V. Šapranausko atveju kai tokių žmonių šalia nėra ar tiesiog nedrįstama jiems atsiverti.

Vieni iš pagrindinių ramsčių mano nuomone yra autoritetas ir altruistinis požiūris. Turbūt daug kam skamba juokingai, bet pabandysiu pasamprotauti kuo ir kaip tai padeda.

Autoritetas. Mano nuomone kiekvienas iš mūsų turime kažkokią siekiamybę, kuriame planus kaip visa tai įgyvendinsime, bet mūsų siekiamybė dažniausiai, praeityje taip pat buvo kažkieno tikslas. Lygiuodamiesi į autoritetą, mes matome to žmogaus kelią tikslo link, matome, kad jis ne kartą klupo. Ir atsiradus kliūčių, mes nenuleidžiame rankų, o bandome vėl ir vėl, nes turime pavyzdį kaip tie bandymai atnešė sėkmę. Aišku nemažiau svarbūs ir priešingi pavyzdžiai. Juk iš istorijos dažnai matome, kad kai kuriems pritrūko paskutinio bandymo, vos vieno žingsnio po kurio viskas būtų pasikeitę.

Autoritetas ne tik skatina mus nepasiduoti, bet ir ugdo mus kaip asmenybę. Net ir tokie asmenys kaip Napoleonas Bonapartas turėjo savo autoritetą, jis sakė:

“Pažįstu žmones ir sakau jums, kad Jėzus Kristus nėra paprastas žmogus. Jo neįmanoma palyginti su jokiu kitu žmogumi žemėje. Aleksandras, Cezaris, Karolis Didysis ir aš įkūrėme imperijas. Tačiau kuo remiasi mūsų genialus kūriniai? Jėga. Jėzus Kristus savo imperiją pastatė ant meilės; ir dabar pat prireikus už jį mirtų milijonai žmonių.”

Ši citata apie Jėzų Kristų veda ir prie antrosios atramos- altruizmo. Apskritai altruizmas yra nesavanaudiškas rūpinimasis kitų gerove. Daug kam tikriausiai kyla klausimas, kaip tai gali padėti, tačiau nesavanaudiškas elgesys ir darymas gero vardan kito, ne dėl to kad būtum įvertintas, nors negaliu teigti, kad įvertinimas yra blogai, bet svarbiau viską daryt dėl pagalbos suteikimo, ne dėl garbės.

Padedamas silpnesniam, tu automatiškai tampi reikalingas tam asmeniui. Aplink save kuri gerovę. O tai ne tik motyvuoja, bet ir veda į priekį. Juk savanaudiška žinoti, kad užtektų paaukoti šiek tiek savo laiko, tam, kad pakeistum kito gyvenimą ir nieko nedaryti.

Rasa Bernatavičiūtė

Rodyk draugams

Pelningas degradavimas arba Lietuvoje būti “bomžu” apsimoka

Pagal kiekvienos valstybės lygi galima nusakyti, kiek vargdienių žmonių gali būti toje šalyje. Jau nenuneigsi, kad kiekvienoje valstybėje, yra po keletą arba krūvą degradavusių, dėl tam tikrų priežasčių, žmonių. Visgi pažvelgiant į mūsų bočių kurtą valstybę – matomas vaizdas liūdina. Prie kiekvienos labiau lankytinos vietos šlaistosi neitin išvaizdūs asmenys, vis prašantys paskutinių pinigų. O kas gi skatina šių atmestinų iš pelningų gyventojų sąrašo žmonių egzistavimą? Kas lemia visgi šių žmonių populiaciją?
Pagal istorinius šaltinius visada būdavo šalyje tokių asmenų. Nepasiturintys, vargdieniai asmenys jau nuo pat seniausių laikų egsistavo. Trumpai tariant šis luomas itin progresyviai, nenutraukdami savo egzistavimo, gyvuoja iki dabar. Gal tik tuo metu jie labiau buvo priskiriami prie „vergų“ luomo, šiuo metu Lietuvoje paprasčiausiai vadinami „be namiais“ arba žargonišku žodžiu pasirėmus – „bomžais“.
Kalbėti apie būtent šių asmenų padėti visuomenėje praeityje nėra taip lengva. Abejotina, kad daugelis iš užsidariusių vienuolynuose šventikų turėjo priežastį apie šių asmenų egzistavimą rašyti. Visgi visame pasaulyje jie buvo laikomi asmenys neverti pagarbos, neverti net šnekos. Aišku, aš šiuo straipsniu nenoriu įžeisti ar pasmerkti tuos, kurie dėl kitų primestų pokyčių ar priežasčių ar gyvenimiškų įvykių tampa vieni iš „TŲ“. Aš šiuo straipsniu norėčiau atkreipti dėlmėsį į tuos žmones, kuriuos sutinkame kiekvieną kartą didžiuosiuose miestuose nueėjus į Velykų mišias prie bažnyčios, sutinkate kiekvieną kartą einant didesne gatve prašant pinigų ir pan. Kai pradėjau dirbti vienoje iš pilies g. esančių kavinukių, bene kiekvieną dieną teko tuos apsilankančius paprašančius pinigų, šiaip užeinančius pasilabinti, parodančius save, prašančių pasinaudoti rozete pakrauti katik pavogto telefono, prašančių vandens ar vagiančių iš tualeto popierių ir t.t. Parodaksalu, bet tokie žmonės yra gana plintanti visuomenės dalis.

Be namų – bet populiarus.
Kas iš gyvenančių nežino Vyto, kuris jaunimo tarpe vadinamas „Dredu“, dėl susidariusio itin prabangaus kuokšto veltų plaukų – kaltūno ant galvos. Nepamirštama ir moteriška, gražioji lytis. Šio luomo žvaigždė – „Rožė“, su penkiomis rankinėmis ir raudona skrybelę. „Boksininkas“ – su sudaužyta nosimi ir „adidas“ ženklu pasidabinęs ryškiaspalvę striuke „biznierius“, pardavinėjantis Jack Daniel‘s viskio buteliuose arbatą už 50 litų. Šis asmuo labiau žinomas ir ieškomas kiekvieno naivuolio. „Aibės“ berniukas – prašantis nupirkti maisto savo vargšei šeimai, kurios net neturi, bandantis vakarais savo venas, ir daugelis kitų, kurių vardinti būtų galima be galo. Visi šie asmenys yra žinomi, ir kiekvieno iš mūsų sutikti. Tai pagalvokit, ar tikrai pamačius šiuos žmonės jų neatpažįstat iš tolo?

Vargšas ir tuom patenkintas
Lai duokim pavyzdį „Rožytė“. Meteriškė savo gyvenimo daugiau nei 35 metus pašventus elgetavimui. Šia informacija suteikė viena iš „Aibės“ darbuotojų, dirbančių parduotuvėje virš penkiolika metų. Moteris teigia: „Aš kai ir jauna buvau, pasidabinus „Rožė“ eidavo per senamiestį prašydama išmaldos“. O kas moteriai atsitiko? Kalbos sako, kad moteris buvo įsimylėjus gražuolį, kuris jos nemylėjo, ir jai pradingo sveikas protas. Visgi, toks metų tarpsnis pragyventi vien prašant pinigų yra gana ilgas. Bet ir sako „Aibės“ darbuotoja: „Bet moteriškė stiprios valios, kiekvieną rytą atvyksta iš savo kaimo, ir taip „uždarbiauja“. Buvau pasiutus matydama, kaip babytė iš gana prabangiaus restorano išeidama valėsi burną. Aš pati dirbanti iš paskutinių jėgų, neleidžiu sau net nosies kišti į tokias vietas. TAI KODėL JIE GALI SAU TAI LEISTI?
Pažvelgus nevien į vieną pavyzdį galiu papasakoti savo patirtį su „Dredu“. Jei ne iš išvaizdos atpažįstamas, tai iš tvaiko sekiojančio jį – tai tikrai. Šis žmogus pasigailėjimo gauna iš praeivių didelį kiekį, ką jau kalbėti po tokio straipsnio portaluose. Ką jau kalbėti, kad žmogus nedirbantis, neturintis pastovios gyvenamosios vietos su sienomis, gali sau leisti užeiti į kavinę pavalgyti ledų. Kai iš tikrųjų paprasti žmonės nusiperka sau ledą „maximoj“, nes taip PIGIAU.
Gailesčio faktorius ir visada pasiryžęs
Šie žmonės laimi vien žaisdami gailesčio jausmu. Tas varguolis jausdamas kiekvieno durnelio baimę, ir gailestį, jis naudojasi ir labiau pralobsta gyvenime, nei tas, kuris aria kiekvieną dieną, kad parsineštu namo pinigą, ir atiduotų vilniaus energijai, už vos vos šildomą butą. Vieną dieną sutikus „Dreda“ savo darbo vietoj, dirbant administratore, paprašiau, kad mano padavėjos neįleistų į mūsų patalpas šio žmogaus. Buvau apšaukta visiška beširdę ir ledo karaliene. Antai kolegės ištarti žodžiai manęs tikrai neprivertė susimąstyti: „ar tau negaila to žmogaus?“. Vienareikšmiškai ir žaibiškai, net nesusimąsčius pasakiau: NE. Jei ne pati bučiau susidūrusi su šiuo žmogum, gal būčiau sudvėjojus atsakyti į šį klausimą. Taip, man negaila to žmogaus. Prieš bene metus jausdama gailestį tokiems asmenims, buvau nusistačius, kad turiu būti geraširdė. Jis atėjo į mano dirbama tuo metu kavinukę, kuri persismelkė jo kvapu, ir padavė man 10 litų ir paprašė ledų. Ir paliko net litą arbatos.
Pagal psichikos daugumą aspektų: žmogus ryškiai „pavažiavusio stogo“, bet iš kitos pusės - akis griaužiančio tvaiko „lapinas“. Kodėl? Padavęs man 1 litą, kaip „arbatą“, jis mane naivią mergaitę privertė jausti jam padėką už paliktą materialų gėrį. Dėl to aš ir palikau jį sedėti prie staliuko ir godžiai valgyti nusipirktus ledus. Po kelių akimirkų pokalbio, kurio aš visai nesupratau esmės, jis manęs paklausė:
- O kaip aš tau atrodau?
Vėl mane prigavo su tuo litų, styrančiu nekaltai ant prekystalio, kuris vertė mane būti mandagia ir malonia, nors ir mama mokė to, bet atsakymas buvo:
- Na, kaip čia pasakius, gal ir neblogai…. (pasimetusi žiūriu į grindis, ir stengiuosi neužgauti žmogaus – juk aš ryškiai melavau).
- Tai gal nori su manim pasimylėt? Aš tau duočiau smilkalo viena šakelę, cigaretę vieną ir einam.
Aš apstulbau. „ŠAKĖS“!!!! Tada man jau giliai vienodai buvo tas litas, kuris menkai prisidėtų prie mano pralobėjimo gyvenime, ir buvau įžeista. Norėjau, kad jis kuo greičiau nešdintųsi iš mano kavinės. Bet vėl žmogiškumo faktorius:
- NA, dėkui, ne…
Galų gale visas mūsų pokalbis baigėsi tuo, man pradėjo kilti pyktis, ir tiesiog vyte vijau Vytą iš savo darbo vietos.
Visgi, savo dabartinėje vietoje nebuvau jo atpažinta. Mat gal buvau ne vienintelė pasitaikius „verta dėmesio“, bet man jis giliai įstrigo į atmintį. Man negaila „vargstančio“ asmens, kuris perka kavinėje kotletus už 9 litus, ir už tiek pat - ledų porcijas. Pagalvokim patys, kiek mes skatinam tokius žmonės džiaugtis gyvenimu, kai patys gyvenam ne kokioje ekonominėje padėtyje. Patys skatinam jiems norą vis eiti į gatves.Gailestis tampa kaip koks narkotikas. Pradžioje iš padedančių nemalonu ir gėda imti, dar veikia žmogiškoji pusė, vėliau mišta tas jausmas, ir jau tiesiog privalo būti taip, o ne kitaip.

Mada ir vis negana
Aš gal per daug prikišu savos nuomonės apie šiuos žmones, bet iš tiesų pagalvojus, nemažai man jų teko sutikti. Gal čia mano tokia aura, ar tiesiog esu mėgstantis blaškytis gatvėmis žmogus. Ties pasakymu, kad prabanga gyventi Lietuvoje, manau sutiktų 90 proc. Lietuvos studentų, 99,9 proc. Pencininkų. Man tokios kategorijos žmonių užtenka, kad įrodyčiau savo tiesą. Ironiška, kad mano darbe išdėstyta nuomonė teigia ką kitą. Elgetom Lietuvoje gyventi – Visai gera.
Kaip pradedant užmegsti kokią panašią temą su aplinkiniais, kurie yra susidūrę su „bėdžių“ akis į akį, retai pasitaiko teigiama nuomonė. Ką kalbėti apie tuos asmenis, kurie priverstinai iš tavęs ima pinigus. Pavyzdys gana paparastas. Buvo tarp „bomžų“ mada prašyti pinigų reketuojant praeivius. „Aš neseniai išėjau iš kalejimo. Nužudžiau motina, bet dabar kitoks, ir nebėra galimybės jam visuomenėje įsitvirtinti. Negaila motinos dabar, bet aš pasikeičiau. Neseniai grįžau, nėra darbo… gal galit pinigų duoti?“ O jezau, pirmą kartą išgirdus gatvėje, apsidairiau aplinkui ir dėjau į kojas. Neturiu pinigo kisenėj, ištraukus piniginę – pavogs, belieka – BĖGTI. Poto visuomenės mada atsakyti į prašančių pinigų buvo: „neturiu, kortelej viskas“. PO kokio mėnesio vargdieniai dairosi aukos prie bankomatų.
Absurdiškiausia, kada tikrai matai, kad žmogui reikia ir tikrai negaila duoti pora litų. Kaip Trakų gatvėje stovinti žiemą babytė visada iš mano kišenės gauna bent du litus. Pati nusipirkus cigarečių pakelį, išleidus dūmams 9 litus, aš tikrai pajuntu gailesti ir net pareigą palikti raukšlėtam delne pinigą. Iš tiesų, gal ir dėl to pasitenkinimo savimi jausmo aš jai palikdavau tuos pinigus. Visada babytė padėkodavo, nusišypsodavo ir palinkėdavo gražios dienos. Taip glostančia širdimi, padarius kažką gero, einu savo keliais. Baisiausias dalykas, kai pagaili žmogaus, išgirsti žodžius: TIK TIEK? Tikrai gi negaila kartais tų centų, bet jau ponui per mažai.
Mados pagautas elgeta laukia žmonių prie bankomato. Priėjo prie manęs kai laukiau eilėje. Lietuje, visas šlapias, kruvina nosim prisliūkina prie manęs ir sako:
„mergaite, gal gali paaukoti pinigų. Aš visą savaitę nevalgęs, man labai gėda, bet jei Jūs paaukotumėt pinigų man… Man tik 10 litų reiktų savaitei, kad nereiktų jausti pažeminimų prašant pinigų žmonių“. Baigus jam savo „litanija“, buvau priėjus savo eile, skubanti, kišu greitai jam 3 litus, ir sakau: „Prašom“. Pagailėjau žmogaus. Apsisuka po minutės ir vėl jis prie manęs: „Taigi man 10 litų reikia, kad visa savaitę nesižeminčiau“. Vėl aš apakau. „Dabar grąžini tris litus!“.
Didžiausias nepasitenkinimas kyla tada, kai atrodo, žmogaus gali pasigailėti, bet tiesiog jau pasiektas toks aukštas lygis „naglumo“, kad tikrai tampi viena bjauria beširde merga.
Išvada viena: Gailėk tų, kurie tau suteikia pasitenkinimą. Gailėk tų, kurie tikrai prašo pinigų tam, kam prašo. Man negaila diedukui, paprašusio pinigų alui, lito. Buvo bent nuoširdus. Nemelavo, nemaišė man proto savo išgalvotom problemom, ir plius negaišino mano laiko. Tiesiai šviesiai.
PABAIGA
Šiuo straipsniu nenoriu nieko įžeisti. Ypatingai tų, kurie susidūrė su tam tikrom gyvenimiškom situacijom, kai nebėra iš ko gyventi, ir niekas nepadeda. Tiems linkiu išlaikyti blaivų protą ir žmogiškumą, nes tik tas dalykas palaiko mus žmonėmis. O tie, kurie iš Jūsų gatvėje prašo centų ir cigarečių, pūdrindami savo liūdnom gyvenimiškom istorijom protą, tiesiog naudojasi Jūsų žmogiškumu, nes savąjį senai praradę. Prieikim prie žiaurios realybės. Stabtelėje, vieni ar su kažkuo, traukdami piniginę Jūs pagalvojate, kad rizikuojate savo gyvybe? Tokie asmenys žmogiškumo nebe turi, naudojasi aplinka ir svarbiausia - jiems nėra ko prarasti. Nei pinigų, nei šeimos,nei gyvenamosios vietos, nei statuso visuomenėje, nei gėdos jausmo, nieko. Manau, puikiai suvokiama, kad ir Jums kažką padaryti tamsoje, ar net dienos šviesoje,nėra taip sunku.
Greta Kr.

Rodyk draugams