BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Talka Rokiškio dvare

Gegužės 10 dieną visi kviečiami į Rokiškio dvarą. Ten bus organizuojama talka dvaro aplinkos sutvarkymui.

Sausio mėnesį buvo pabaigtas projektas ,,Rokiškio dvaro sodybos kumetyno pritaikymas turizmo reikmėms”.  Jo metu buvo atnaujintas Rokiškio dvaro kumetynas. Tai yra istorinis kumečių - dvaro darbininkų, gyvenamasis namas. Čia įsikurs Aukštaitijos dailės galerija. Įrengtose ekspozicijų salėse bus organizuojamos parodos, vykdomos edukacinės programos. Taip pat bus galima įsigyti amatininkų darbų.

Sutvarkytas kumetynas yra naujas traukos objektas Rokiškio dvarui, kurį aplanko nemažai turistų. Beje, šis dvaras, 2011 metais gavo Europos sąjungos apdovanojimą ,,Eden 2011″ kaip patraukliausia turistinė vieta Lietuvoje.

Taigi, prisidėti prie dvaro aplinkos gražinimo kviečiami visi žmonės norintys puoselėti Lietuvos paveldą.

Vaida I.

Rodyk draugams

Kryžius sujungęs dvi šalis

Dviejų geografiškai tolimų Lietuvos ir Italijos tautų ryšiai prasidėjo dar XIII a., kai buvo pasiųstos dvi svarbios popiežiaus Inocento IV bulės: viena jų skelbė karaliaus Mindaugo, Lietuvos valdovo, krikštą, kita – apie jo karūnavimą. Tuo tarpu ir šiandien XXI a. vis dar vyksta intensyvus tautų bendravimas.
Prieš keletą dienų, tiksliau 2012 m. balandžio 12 d. Barafranko mieste, Sicilijoje, Italijoje vyko svarbus lietuviams renginys. Aikštė, esanti šalia miesto savivaldybės pastato, buvo pavadinta Lietuvos – Kryžių kalno vardu (it. piazza Litaunia – Collina delle Croci).
Atidaryme dalyvavo Šiaulių vyskupijos vyskupas J. E. Eugenijus Bartulis, kunigas Ramūnas Norkus, konsulas Lietuvoje Sicilijos regijonui Aleksandras Palmidžianas bei kiti dvasininkijos atstovai. „Esu labai laimingas, kad galiu būti čia, - sakė Šiaulių vyskupas, - nors esame tolimos, skirtingos kultūros tautos tai kas mus suvienija – yra Kryžius, simbolis, kuris neša pasauliui viltį ir išganymą”. Miesto aikštės pavadinimas Lietuvos vardu, gimė iš religinės Barafranko, Piazza Armerina vyskupijos, tikinčiųjų brolystės su Šiaulių vyskupija. 2010 m. rugpjūčio 19 d. Barafranko tikinčiųjų vardu, miesto valdžios atstovai, dalyvavo Kryžių kalne pastatyto trijų metrų aukščio, ažuolinio kryžiaus pašventinimo apeigose.
Miesto mero Andželo Ferinijaus pasakytoje kalboje buvo pabrėžtas įvykio svarbumas tokiais žodžiais: „Šiandien tikėjimas ir meilė Kryžiui sujungė dvi skirtingas tautas: Barafranko miesto gyventojus Sicilijoje ir Šiaulių miesto, esančio už 12 km nuo Kryžių kalno, tikinčiuosius.
Miglė

Rodyk draugams

VAITKUŠKIO DVARAS

Vaitkuškio dvaro sodyba yra Vaitkuškio kaime, Pabaisko seniūnijoje, Ukmergės rajone. Gyvenvietė yra šalia magistralės Vilnius - Panevėžys. Iki šių dienų išlikę 6 dvaro laikotarpio statiniai, jų liekanos ar kiti objektai: rūmų bokštas, arklidžių griuvėsiai, vartų fragmentai ir betoninė tvora, tvarto griuvėsiai, daržinė, rūsiai. Objekto architektūrinė, statybinė, eksploatacinė visuma formavosi XIX a. II pusėje - XX a. pradžioje.
XVI a. Vaitkuškio apylinkės vadinosi Antakalniu arba Deltuvos Antakalniu ir priklausė Andraškai. Jam mirus Vaitkuškį paveldėjo sūnus Vaitkus. Nuo asmenvardžio Vaitkus ir kilo kaimo bei dvaro pavadinimas.
Po Vaitkaus dvaras priklausė įvairių giminių atstovams: Kšemencui, Mednikiui, Volkui, Okuškai, Skorulskiui. Pastarieji XVIII a. pastatė dvaro rūmus. Jie buvo mūriniai, klasicistinio stiliaus. Šis pastatas stovėjo iki XIX a. vidurio. XVIII a. pabaigoje dvaras atiteko Mykolui Kosakovskiui (1733 - 1798 m.). Vėliau dvaro valdytoju tapo J. D. Kosakovskio sūnus Stanislovas Feliksas Čėsna Kosakovskis (1795 - 1872 m.). 1829 m. jis vedė Aleksandrą de Leval (1811 - 1886 m.). Jų santykiai aprašomi net romanuose. Laimono Inio novelių romane Paslaptį žino tik moterys, pasakojama apie Aleksandros de Leval Kosakovskos didelę meilę vyrui, dvarininkų neaprėpiamus valdų plotus. A. de Leval Kosakovska artimai bendravo su prancūzu Viktoru Alfredu De Vinji (1797 - 1863 m.). Jis laikomas vienu iš didžiausių romantizmo mąstytojų. Įdomu tai, kad A. de Vinji sukūrė poemą ,,Vanda”, kurią paskyrė grafienei A. de Leval Kosakovskai. Išlikę jo laiškai siųsti į Vaitkuškio dvarą.
1857 m. pagal paties Stanislovo Felikso Čėsnos Kosakovskio parengtą projektą, buvo pradėtas rūmų perstatinėjimas. S. F. Č. Kosakovskis buvo rūpestingas dvarininkas. Nuo 1820 m. savo valdose jis palengvino baudžiavos sąlygas, sutrumpindamas darbo dienų skaičių, bei panaikindamas kai kurias valstiečių prievoles, duokles. Taip pat jis įvedė valstiečių teismus, kuriuose teisėjai buvo renkami iš pačių valstiečių. S. F. Č. Kosakovskis rūpinosi valstiečių gerove, kaimuose kūrė mokyklas, senelių namus, ligonines1862 m. S. F. Č. Kosakovskis dvarą perdavė sūnui Stanislovui Kazimierui Kosakovskiui (1837 - 1905 m.). Tačiau jis nebuvo toks rūpestingas, kaip tėvas. Valstiečiai vis skųsdavosi, kad iš jų buvo atiminėjamos pievos, ganyklos ir žemė buvo nuolat mažinama. 1905 m. mirus S. K. Kosakovskiui, Vaitkuškį paveldėjo jo jauniausias sūnus iš trečiosios santuokos Jonas Eustachijus Kosakovskis (1900 - 1979 m.). Tuomet jis buvo nepilnametis, todėl iki Pirmojo pasaulinio karo ūkį valdė A. Kosakovskienė, M. A. Broel-Pliateris ir M. Michailovskis.
1921 m. J. E. Kosakovskio patikėtinis S. Michailovskis leido rūmus naudoti vaikų prieglaudai, su sąlyga, kad jie bus remontuoti, o savininkui pareikalavus bus grąžinti. 1923 m. rūmus perėmė valstybė, o savininkui paliko 55 ha žemės plotą. 1923 m. dvaro rūmai atiteko Krašto apsaugos ministerijai. Tuo metu juose buvo įkurdintas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino I-ojo pėstininkų pulko III-asis batalionas. Netrukus jie persikėlė į Ukmergėje pastatytas naujas kareivines. Tuomet miesto savivaldybė prašė patalpas perduoti jai, kad galėtų įkurti globos namus, tačiau jų buvo atsisakyta. Rūmai buvo labai prastos būklės ir reikėjo daug lėšų jiems remontuoti, tikriausiai dėl šios priežasties jų ir atsisakė. 1933 m. rūmai buvo sugrąžinti J. E. Kosakovskiui, kuris Vaitkuškio dvarą oficialiai valdė iki 1940 m. Žinoma, kad 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dvare buvo apgyvendinti Lenkijos kareiviai, o 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. Vaitkuškio dvare 1941 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais naciai buvę įkūrę žydų getą iš kur jie buvo varomi į Pivonijos mišką ir ten nužudomi.
Vaitkuškio rūmai buvo statomi 1857 - 1862 m. Rūmų statybos metu S. K. Kosakovskiui talkino architektas B. Pavlovskis. Rezidencija buvo neogotikinio stiliaus, dviejų aukštų, su 3 aukštų anglų gotikos stiliaus bokštu. Ji atrodė turtingai ir prašmatniai. Bokštai ir sienos puošti kuorais. Rūmų langai, angos ir apvadai anglų gotikos stiliaus. Antrojo pasaulinio karo metais rūmai smarkiai nukentėjo. Pokario metais jie buvo apleisti ir vis nyko, o 1963 m. buvo visiškai nugriauti. Šiuo metu išlikęs tik rūmų bokštas.
Šiuo metu, Vaitkuškio dvaras yra privatizuotas. Nors dvaro rūmų ir neišlikę, tačiau jo aplinka yra prižiūrima. Teritorija aptverta tvora.

Vaida I.

Rodyk draugams

FM99 eteryje atgimė „Auksinis mikrofonas“

Muzikinio turnyro šaukiniai radijo laidoje „Mes kitokie“ suskambo po ketverių metų pertraukos. Pirmosios kovos tarp Alytaus grupių ir atlikėjų įvyko dar 2005 m. pavasarį. Iki 2008 m. studijoje kasmet apsilankydavo po keliolika kolektyvų ar solo atlikėjų. Kiekvieno sezono pabaigoje buvo renkama geriausia/populiariausia grupė. Daugelis kovų pasižymėdavo jaunatvišku entuziazmu, gaivališkais dainų tekstais, akustinių gitarų akordais, atkaklumu. Turnyro nugalėtojui atitekdavo galimybė įrašyti kūrinį profesionalioje garso įrašų studijoje „Ritmas“.

Čia bene pirmą kartą viešai savo kūrybą pristatė tokie vardai kaip Karolis Šliažas, „Nes Taip Geriau“, „Grass On The Floor“, Dovilė Dimšaitė (Popieriniai Lėktuvėliai), „Nieko Pastovaus“, „Fire Garden“, „The End” ir kiti. Daugelis jų muzikos pasaulio baloje taškosi iki šiol – dirba prodiuseriais, samdomais instrumentalistais, kuria naujus projektus, aktyviai dalyvauja įvairiuose konkursuose ir renginiuose.

Dzūkų žemė kūrybingo jaunimo niekada nešykštėjo, keičiasi tik mados ir išraiškos formos. Šį sezoną „Auksiniame mikrofone“ kovos jau kitos kartos muzikantai. Žinoma, lieka atviras klausimas – balsuojama už draugus ar muziką, tačiau savo žodį gali tarti ir komisija. Iš pirmo žvilgsnio, turnyro principas paremtas tarpusavio grupių konkurencija, tačiau muzika ne sportas, tai nėra esminis dalykas. Kovos elementas tik padidina susidomėjimą, suteikia tam tikrą energijos impulsą, interaktyvumą. Pavasario ketvirtadieniais nuo 18 val. – “Auksinis mikrofonas”, turnyras, išlaikęs amžiną jaunatviškumo aurą. Nuo minoro, iki mažoro.

Balys Šmigelskas

Rodyk draugams

Kitokios knygos apie Italiją pristatymas

Vilniuje Universiteto gatvėje įsikūręs Italų kultūros
institutas kartu su leidykla  
„Tyto Alba“
visus norinčius kviečia į naujausios knygos apie Italiją pristatymą. Renginio
metu dalyvaus ir patys knygos „Italija“ autoriai Paulius Jurkevičius su Jurga
Jurkevičiene. Susitikimas vyks gegužės 2 d., 18 val., Universiteto gatvėje,
4.

 

Knygos autoriai
– du žurnalistai lietuviai, gyvenantys ir dirbantys Romoje nuo 1995 m. Jie paskirti
diplomatiniais atstovais Italijos Užsienio reikalų ministerijos ryšių su
visuomene biure kaip dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentai. Abu jie mėgina
aprašyti ir atskleisti tikrąjį Italijos veidą.

 

„Italija” –
knyga, kurią tikrąja to žodžio prasme galima skaityti iš bet kurio galo. Mat ji
turi ne tik du autorius, bet ir du viršelius. Atsivertę iš vienos pusės,
Italiją pamatysime Pauliaus Jurkevičiaus akimis. Autorius siekia išskirti
sustabarėjusias idėjas ir įvairius kultūrinius stereotipus. Jis atsakys į
klausimus: Kuo skiriasi pietiečiai nuo šiauriečių? Koks jų požiūris į
nacionalinį himną ir futbolą? Kaip Italijoje jaučiasi svetimšalis? Kaip jam
elgtis stadione, mažoje krautuvėlėje ar bažnyčioje? Atvertę knygą iš kitos
pusės, akimirksniu atsidursite ryškiame ir beprotiškame Italijos mados
pasaulyje. Žurnalistė Jurga
Jurkevičienė
pasakoja, ką patyrė dirbdama Milano mados ir Romos
Aukštosios mados savaitėse. Čia sudėti savotiški reportažai, kurie parengti
kelionių „Freccia Rossa“ traukiniais iš Romos į Milaną ir atgal metu. Mados
mylėtojai šios knygos dalyje galės susipažinsti su milanietiškos mados
paslaptimis.

 

P. S. Nekantraujantys
bent akies krašteliu pažvelgti į kitokią
knygą apie „Italiją“, gali tai padaryti paspaudę šią nuorodą http://issuu.com/tytoalba/docs/italija. Būtent čia pateikiama knygos  elektroninė versija.

 

Miglė

Rodyk draugams

Nuo ,,beprotybės“ iki beprotybės tik vienas žingsnis

Turbūt kiekvienas krepšinio gerbėjas yra girdėjęs apie ,,March Madness“. Lietuvoje šis įvykis dar vadinamas - Kovo Beprotybė. Gal tikslesnis vertimas galėtų būti ,, pamišimas“? Bet išpopuliarėjo būtent toks vertimas, o ir šiam straipsniui žodis ,, beprotybė“ geriau tinka.

Jungtinių Amerikos Valstijų studentų krepšinio lygoje(NCAA) kovo mėnesis yra tikrai išskirtinis. Tuo metu prasideda lemiamos Universitetų komandų kovos dėl čempionų karūnos ir galimybės vadintis stipriausiais. O juk visiems aišku, kur svarbios rungtynės, ten ir emocijos. Daug emocijų… Bet visa tai ir daro šią ,, beprotybę“ tokią be proto beprotišką- gerąja prasme. Sirgaliai pilnai užpildo savo mėgstamos komandos tribūnas, susirenka neįtikėtina žiūrovų auditorija. Riekia, džiaugiasi, verkia kartu su komanda, lyg patys būtų aikštelėje. Atrodo kad miestų, miestelių gyventojai, visą mėnesį, tarsi tuo ir gyvena. Nesvarbu ar esi turtingas verslininkas ar paprastas darbininkas, visiems širdyse atgyja studento dvasia.

O tuo tarpu kitoje Atlanto pusėje, JAV kovo įvykiuose nuaidėjus paskutiniam lemiamam teisėjo švilpukui, prasidėjo balandžio mėnuo. Ir nepaprastai prasidėjo , o su nemažais sniego krituliais. Tada tai dar galima buvo nurašyti gamtos balandžio 1d. pokštui. Bet kaip vėliau paaiškėjo tai tik buvo labai keistu įvykių pradžia, viename eiliniame universitete studijuojantiems, vieno neeilinio kurso studentams. Ir todėl dabar galima teigti, kad tada prasidėjo ,, Balandžio beprotybė“. Toks pavadinimas pilnai atspindi visą situaciją. Nelabai suvokiami veiksmai ir anksčiau nesuplanuoti darbai privertė studentus griebtis už galvų. Prasidėjo tikras išbandymų metas. Skamba lyg būtų panašų į JAV variantą. Tik… yra vienas bet. Ši ,, balandžio beprotybė“ niekaip neprimena kovo. Ir ne rungtynes mato studentas priešais savo akis, o kompiuterio ekraną ir krūvas knygų, lapų.

Bet yra vienas panašumas- beprotybes nesitęsia ilgai. Tad ramybės, stiprybes, sielos tvirtumo ir viskas bus gerai.

Bogdan Vinckevič

P.S. Šis tekstas turėjo būti apie sportą, bet keistos mintis užvaldė protą, turbūt dėl ilgo žiūrėjimo į kompiuterio ekraną, tai nesusilaikiau nukrypti į šoną.

Rodyk draugams

Vyriškų kelnių kelias į moterišką garderobą

Kelnės yra bene praktiškiausias ir patogiausias šių laikų drabužis, vienodai mėgstamas abiejų lyčių. Tačiau sunku patikėti, kad Europos vyrų, o tuo labiau moterų spintas jis pasiekė labai vėlai. Kelnių „išradimas” priklauso persams, kuris dėka klajoklių skitų, o vėliau ir sarmatų paplito Europoje  maždaug I a. prieš mūsų erą. Tai buvo pats logiškiausias drabužio sprendimas, tinkamas jodinėjimui ir judriam keliautojų gyvenimo būdui, tačiau šio „barbariško” išradimo ilgai nepripažino Europos aristokratija. Tik XV ir XVI a. kelnės prasiskynė kelią į vyrišką garderobą.

Feminiščių apranga

Feminiščių apranga

XVI a. kelnės taip pat įsiliejo ir į moteriškąjį kostiumą. Tiesa, tik kaip apatinis drabužis. Norą viešai dėvėti kelnes moterys išreiškė tik po trejų šimtmečių, kuomet XIX a. vid. prasidėjo feministinis judėjimas. Feministės paskelbė naują mados vėją ir sukūrė savo uniformą - tai buvo plačios apatinės, vadinamojo “bloomers” tipo kelnės, dėvimos kartu su suknele žemiau kelių. Tokia mados tendencija išpopuliarėjo Amerikoje, tačiau taip ir neišsirutuliojo į tikrąjį moteriškų kelnių suklestėjimą.

Marlene Dietrich - viena pirmųjų aktorių, apsivilkusi smokingą

Marlene Dietrich - viena pirmųjų aktorių, apsivilkusi smokingą

Damos iki pat XX a. 7-ojo dešimtmečio rinkosi sukneles ir sijonus, kelnes palikdamos sportui, miegui, pasivaikščiojimams paplūdimyje, o kiekvieną dizainerių bandymą įbrukti į jų spintas šį vyrišką drabužį pasitikdavo su pašaipa ir aktyviu priešinimusi. Tik pačios originaliausios ir drąsiausios (bei nesiskundžiančios turtine padėtimi) priėmė šį dizainerių iššūkį, tačiau joms kildavo problemų su priėmimu prabangiuose restoranuose ir viešbučiuose.

Didelį ažiotažą sukėlęs 1966 m. dizainerio Yves Saint Laurent pristatytas moteriškas smokingas

Didelį ažiotažą sukėlęs 1966 m. dizainerio Yves Saint Laurent pristatytas moteriškas smokingas

8-asis dešimtmetis įtvirtino kelnių vietą moterų spintose, pasiūlė didelę šio drabužio silueto įvairovę - nuo aptemptų iki plačių, nuo mini iki maksi, įvairių tekstūrų, raštų. Kurį laiką joms buvo sunku konkuruoti su moteriškumo simboliu - suknelėmis, tačiau tūkstantmečių sandūroje šiuolaikinių moterų garderobas tapo neįsivaizduojamas be šio patogaus drabužio. Stilistai bei dizaineriai tik ir žeria patarimus, kokias kelnes pravartu turėti dailiosios lyties atstovėms kiekvienam gyvenimo atvejui, o kai kuriems net po keletą. Didžiam vyrų nusivylimui, kelnių skaičius daugumos XXI a. moterų drabužinėse gerokai lenkia patogumu joms neprilygstančių sijonų skaičių.

Kelnių stiliaus variacijos mūsų dienomis

Kelnių stiliaus variacijos mūsų dienomis

Agnė Šinkūnaitė

Rodyk draugams

Lietuvoje viešėjo vienuolis dzenbudistas

„Susidūręs su stikline vandens mokslininkas bandytų ištirti jos sandarą, filosofas bandytų išsiaiškinti jos prasmę, o dzenbudistas – tiesiog išgertų vandenį“, - tokia įžanga trumpai dzeną pristatė Vilniaus universiteto Orientalistikos centro vedėjas dr. Ramūnas Motiekaitis.

Pilna auditorija žmonių atvyko pasisemti 900 metų senumo išminties iš amerikiečio vienuolio Dae Jin Sunim, jau daugiau nei 20 metų gyvenančio ir praktikuojančio dzenbudizmą Pietų Korėjos vienuolyne.
Kovo 22 – 25 dienomis Lietuvoje viešėjęs dzenbudizmo meistras kovo 23 dieną Vilniaus Universitete skaitė paskaitą tema „10 Zen jaučių“.

„10 Zen jaučių“ - tai XII a. kinų zen mokytojo Kuòān Shīyuǎn sukurta iliustruota trumpų poemų serija, kuri parodo budisto praktikuotojo kelio į nušvitimą etapus.
Paskaita vyko anglų kalbą, vienuolis rodė skaidres, komentavo paveikslėlius, bei, kaip įprasta zenbudizmo paskaitose, atsakinėjo į įvairius užduodamus klausimus. Susitikimas vyko apie 3 valandas, jį galite pamatyti ČIA.

Gediminas G.

Rodyk draugams

Gal metas pajudėti?

Oras šyla, žolė žaliuoja, bet reikia sėdėti prie kompiuterio ir  rašyti savo gyvenimo darbą.  Išeiti iš namų būtų nuodėmė, bet judėti reikia. Juk taip? O pajudėti galima su miuziklais.  Juose visada yra geros nuotaikos užtaiso,  kad net jei ir nejudi, tai mintyse tikrai šoki su veikėjais.  Dabar miuziklų naujų seniai nebuvo, bet visada geriausia yra klasika, kuri niekada neišeina iš mados.  Paskutinis vaikinas- BOB FOSSE, kuris kūrė fantastiškus miuziklus ir pats įkvepiančiai judėjo- mirė, bet paliko auksą, kuris ir dabar vertingas.  Jo darbuose paslėptas nežmoniškas noras gyventi, gyvenimo šėlsmas, kurio šiek tiek trūksta, kad ir ,,Step up” filmams. Jie geri, bet tikrai po poros metu mirs,o gal jau mirė. Tikiuosi, kad Holivudas grįš prie rimtų miuziklų, kurie pritrauks gera istorija, gera muzika ir noru gyventi šokio judesiu.   Net Micheal Jacksonas sėmėsi patirties iš Bobo. Gaila, kad dažnai pamirštame, kad už genialių žmonių slypi dar genialesni.  Geriausios ištraukos iš Bobo Fosso kūrinių ir filmų, kuriuose jis šoko:

1. “Sweet Charity” 2.“All that jazz”- You Better Change Your Ways”

3. CHICAGO- finale 4″.Alley Dance - My Sister Eileen”

5.Single Ladies (bob fosse/beyonce) 6. Smooth Criminal- Bob Fosse

A.B.

Rodyk draugams

Kodėl „Tankomistai“ visada liks širdy

Lygiai prieš metus (balandžio 13 d.) “Tankomistai” į viršų kėlė IF čempionų taurę, laistėsi šampanu, alumi ir kitais džiaugsmo gėrimais. Pirmą kartą turnyro nugalėtojais komanda tapo dar 2009 m. pavasarį. Kartą tenkinomės sidabro medaliais, o šiemet buvo vieningai nutarta atsisakyti dalyvauti fakulteto taurėje. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, esu giliai įsitikinęs, kad tai buvo geriausias sprendimas iš visų galimų ir įmanomų variantų. Ši komanda per savo gyvavimą pasiekė neįtikėtinai daug (neužmirškime, mūsų yra tris kartus mažiau, nei bet kurio kito kurso istorikų). Turėjome progą žaisti komandoje su itin talentingu žaidėju. Esu linkęs manyti, kad jis davė naudos ne tik iškovotomis pergalėmis, bet ir bendru krepšinio supratimu (nuomonių šiuo klausimu yra be galo daug, tad net nesitikiu, kad bus rastas kompromisas).

Per visus ketverius metus turėjome nuostabų laiką. Turiu omenyje ne tik triumfo akimirkas, bet ir treniruotes (kažkodėl labiausiai man įstrigo antradienio vakarai). Savaime suprantama, reikėjo tam tikro laiko apsišlifuoti, tačiau išsiaiškinus santykius atvirai – viskas pakrypsta tik į teigiamą pusę. Kiekvienas žaidėjas savo laiku atidavė visas jėgas, buvo maksimaliai susikaupęs. Drįstu pasakyti ir tai, kad per visus šiuos metus subrendome kaip komanda, ir kaip asmenybės. Ačiū, kad leisdavot pabėgiot tas kelias minutes I kurse, tai buvo motyvacija stengtis ir tobulėti. Visas rungtynes laimėjom ir pralaimėjom tik kaip komanda, o ne individualistų grupė.

Jau anksčiau rašiau, kad mums niekada nerūpėjo prognozės ar pašalinių spaudimas. Praėjusio finalinio ketverto metu mums švilpė beveik visą salė. Kiekvienam tai dariusiam žmogui spaudžiu dešinę ir dėkoju, nes jūs mums suteikėt tik dar daugiau ryžto laimėti. Manęs nė kiek nejaudina, ką apie mane ar komandą kalba ar kalbės, kokie mes prasti ar geri. Niekas neaiškins - ką galime, o ko ne. Žinau kas esu, puikiai žinau šios komandos širdį ir valią.

Krepšinis nebuvo vienintelis dalykas, kuris mus jungė. Kartu kabindavom panas, ieškodavom nuotykių, krėsdavome kitas studentiškas nesąmones. Visa tai išliks atmintyje. Kažkas žais, kažkas galbūt nebe, bet pamatę vienas kitą visada galėsim pusiau rimtai replikuoti – „Ej, žinau šitą kadrą, jis praėjęs „Tankomistų“ mokyklą:)))“. Žaisti šioje komandoje man buvo didžiulis malonumas ir garbė. Ačiū už visas suteiktas pamokas ir teigiamas emocijas. Jūs visi pavarėt.

Balys Šmigelskas

Rodyk draugams